Mane vyras paliko dar nėščią, mes bendravom visą nėštumą kažkiek, bet gimus vaikui ir praėjus maždaug mėnesiui jis pirmą kartą pamatė sūnų ir nuo tada kasdien tampa vis artimesniu jam, man.
Vakar nuoširdžiai kalbėjomės, jis atsiprašė, gailisi. Aš kaip ir atleidžiu, bet pirmai progai pasitaikius vėl primenu, kad jis yra niekas Oskarui, sūnus nešioja mano pavardę ir jis tik "brūkšnys"....
Žinau, kad skaudinu ir jį, ir save, bet nesugebu, negaliu pamiršti, kaip sėdėjau naktimis prie vaiko sunkiausius pirmus 3 mėnesius ir verkiau. Noriu pamiršti, noriu išsaugoti savo šeimą, bet kaip? Kaip pamiršti, kad jis sudaužė mano svajones....
Šiandien ryte gavau pusryčius ir kavą į lovą, jis pamaitino vaiką ir išplovė indus... jis šeimininkavo mano namuose ir aš žiūrėjau, tyliai braukiau laimės ašaras, bet vėl netyčia išsprūdo, kad mano namuose indai džiovinami kitaip...
Jis pavadino mus šeima, o as sakau beveik.... tiesiog gal tai pagalbos šauksmas.. bet noriu išgirsti, kad viskas bus gerai ir kad mes sugebėsime.....
Tačiau kur ta riba, kurios neturėčiau jam leisti peržengti...?
Kaip aš susigrąžinau savo buvusį vyrą po skyrybų, padedamas kunigo Adu, vedybų/santykių specialisto. susisiekite su juo, jei jums reikia jo pagalbos, adresu {solutiontemple.info} priestadu@gmail.com.
net nezinau ka patarti,nes pati esu palikta likus menesiui iki gimdimo.paskui atskubejo i gimdima,pasakojo kaip gailisi, bet kai suneliui suejo menuo vel isejo.gal kartais yra tokiu vyru kurie nuosirdziai gailisi ir grize nebepalieka seimos,o yra tokiu kurie nezino ko jie gyvenime nori.bet as galvoju kad pabandyti verta.linkiu stiprybes.
gaila kad vyrai niekad neyvertina to ka turi ir pradeda suprast tik tada kai kazkas lieka yskaudintas.labai gerai zinau tas bemieges naktis.niekas to geriau nesupras nei MES.as niekad nepateisinsiu vyru kurie palieka besilaukiancia moteri.kaip sakant jei nenori vaiko taj santykiauk tada kai tam pribresi.man buvo panasi situacija su pirmu vaiku.iki siol neatleidau kad mane paliko besilaukiansia ir neketinu to daryt.tai kas yvyko neisnyks niekad,tai kam gyvent su nuoskauda.reikejo jam galvot anksciau
Pagirtina, kad vyras ne tik pripažino savo klaidą, mėgina ją ištaisyti, išklauso priekaištus ir suvokia, kad jų yra vertas, bet ir pasiūlė kreiptis į šeimos konsultantą. manau, tai yra vienintelis receptas atsakyti į visus tavo baiminguosius "jeigu" ir jam susivokti pačiam, ar tavo ligos (tfu tfu tfu) ar kokios kitos nelaimės atveju, vėl neišsigąs ir nepabėgs. Teisingą atsakymą (kur yra riba) žinote tik judu abudu, o šeimos konsultantas yra tas žmogus, kuris galėtų padėti jums į šį kl atsakyti...
Taip jau yra, kai myli, atleisti nera sunku, bet pamirsti nelengva... Bet, kaip ten sakoma, arba atleisk, arba paleisk. Tu jau atleidai, dabar belieka, abiem labai labai stengtis daugiau niekada vienam kito nepaleisti.
netikiu, kad jis gali pasikeist. Gal ir ziauriai nuskambes, taciau zmones nesikeicia. Jei jis tave paliko besilaukiancia, kai tau buvo ypac reikalingas, negali buti tikra, kad kita karta, kai vel bus sunku, jis nespruks i krumus. Seima... Seima - tai tu ir mazasis Oskaras. Tam vyriskiui patogu dabar grizt, kai vaikelis praaugintas, o moteris vel gali su juo myletis. Negaliu pakest tokiu tipu... ☹
ojei,atbudo jausmai... keista,kad vaikas planuotas,o jis staiga issigando...tik nelabai suprantu,ko cia reikejo issigasti!Laimes? dziaugsmo?.... niekaip nesuprantu,kaip taip galima besirdiskai pasielgti... Anastazija,juk zinai sia visiems iki skausmo zinoma fraze-kiekvienas yra savo gyvenimo kalvis. kurkis gyvenima taip,kad ir tau,ir mazajam Oskarui butu gera gyventi...pagalvot,ar sugebesi pamirsti ir visiskai jam atleisti savo vyrui...jei i visus ar bent i dauguma tau kylanciu klausimu sugebesi atsakyti teigiamai - priimk ta zmogu i savo sirdi ir vel...
sekmes
aš visiškai pritariu aidar, reikia gyventi dabar ir imti iš gyvenimo viską, ir neapkraut savęs analyzavimais kas būtų jei būtų, imk saujom viską ką gyvenimas duoda, dėmesį, meilę, aistrą... visiems būna juodų dienų, nereikia užstrigt ant jų 😀, sėkmės tau 😀
džiaukis,tuo ką turi dabar,mylėk aistringai,neužsiprogramuok blogom mintim,šypsokis ,pamatysi kaip viskas bus gerai
labai aciu uz palaikyma.... as ji labai myliu ir tikrai tai yra kitas zmogus dabar ir as jam atleidau, bet pamirst to negaliu... arturas pats pirmas pasiule seimos psichologa lankyt. jis egoistas pas mus, nori but nepakartojamas, o as ilgai gidziausi nevaisinguma ir tapusi nescia tik juo ir rupinausi... sese patarie dziaugtis sia diena ir tiek, o as pagal charakteri turiu apgalvot 3 zingsnius i prieki ir tas nezinojimas mane zudo. dar pries 5 metus kai susipazinom su vyru zinojau jau tada, kad jis bus mano vaiku tevas... jis apkabina mane ir sustoja laikas, nustopja suktis pasaulis... tik salia jo jauciuosi grazi, tik su juo sypsausi akimis, tik su juo noriu pasenti, bet kaip pamirsti?! jis ir nescia mane palaike, vaikas planuotas, bet jis issigando... o jei as susirgsiu ar dar kas ir jis vel issigas? labai daug o jeigu mano galvoje...
o mano nuomone nereikia iskart prisileist per arti, kad po to nereiktu vel skaudziai nusivilt... geriau is salies stebet situacija ir jo elgesi vienoj ar kitoj situacijoj... kad nebutu kaip sako tas"velniskas gerumas" trumpalaikis... Bet labai smarkiai linkiu tau ir Oskariukui sekmes! Zinau, kad ir ka benuspresi, jus su Oskaru busit labai laimingi 😀 🌷
Seimos norisi visiems tik ne visi tam subrendam laiku,gal but kai kuriems reik laiko.Aisku neteisinu kad paliko nestumo metu,bet pagalvok jus jau toli zengia jei pusrycius i lova nesa.Cia mes galim sakyt ka norim kaip mums atrodo,o pagalvokit ar mums nebuna sunkiu dienu su vyrai ka nei karto nesipykstam visa laika randam kompromisa.Tik jai nori jau viska pradet ispradziu tai kas buvo tenka pamirst,tik klausimas ar sugebesi?Bet nesakau kad bandyti neverta,o spresti tau.
nu galimetu jau atleisti jei vyras taip stengiasi pati save skaudini ir ji pati jei taip nesinori but su juo tai geriau visaj skirtis as taip negalec gyvent ir amziais kazka prikaisioti
elkis kaip kužda širdelė,
vieną mano pažįstamą vyras paliko ,kai ji laukėsi gimus sūnui neatėjo neaplankė,metus laiko sūnaus nebuvo matęs išvis,po metų prisiminė,kad turi žmoną sūnų,dėjo visas pastangas ir juos susigražino,nuo to laiko praėjo 12metų jie vis drauge,😀
nezinau ar galeciau tai atleisti
Pamirsti,uzmirsti sito tu ka jis padare niekada neistrinsi is savo minciu,sito neimanoma..Galbut tu baiminiesi vienumos jausmo,norisi artumo ir tai,kad biologinis tevas yra,daug tokiu yra kur atsiranda po net keleta metu ar kai vaikai uzauga,tada sako o as tevas,sudas ne tevas,parsai kitaip neivardinsi.Ir nera pateisininama,kad jie silpnoji lytis iisgando tevystes,ne,manau tieisog pimpala reikejo kitur pakaisiot o dabar nevera kur ir vel atgalios..sorry daug macius as ir vyru prigimti gerai zinau..as uz seimos klijavima kiek imanoma,nera ne vienos seimos kuris del vienu ar kitu prieszasciu nebutu duzusios ir vel klijavusios,tiesiog patarimas-nesivadovauk jausmais,ambicijomis-o duok laiko sau ir protui,kai viskas stosis i vezias po kavu i lova,gero sexo,kai viskas atves,tada ir nuspresk,o kai jausmai karsti atrodo kitaip o paskui vel nusivylimai,draskimais,ir dar..kur pasitikejimas zmogumi...
jei vaikas su juo laimingas yra, o ir tau laimes asaros byra matant juos bendraujancius, prisiversk pamirst skaudzia praeiti ir galvot, kaip jums bus smagu ateity. gal daugiau fotografuokites visi kartu, o paskui, kai bus skaudu del praeities, pasiziurek i dabartines linksmas nuotraukas
jeigu jau ysileidai y savo namus ir y savo lova, vadinasi jis tau labai svarbus, tad gerai pagalvok pries sakydama ka nors ir pabandykit sulipdyt tai kas buvo suduze. jei jis gailisi vadinasi yra neabejingas nei tau nei vaikui, o tai daug reiskia 😀 sekmes jum 😀
ir tuo paciu pamatysi jo rekcija kai pasiulysi pavarde i jo
o ta pavarde vaiko galit pakeist i tevelio ir nebereikes sakyt kad mano pavarde nesioja.