Kuo kaltas vaikas, kad jis neišauklėtas? Niekuo.

Kuo kaltas vaikas, kad jis neišauklėtas?

Visiškai niekuo. Aišku, užaugęs jis prisiims pilną atsakomybę už savo veiksmus, nepriklausomai nuo to, kaip buvo auginamas. Gal vėliau jį paauklės visuomenė, gal antra pusė kažkiek apšlifuos kraštus, o blogiausiu atveju - auklėjimas prieis iki tam tikrų institucijų, bet iš esmės, gimęs vaikas yra lyg baltas, švarus popieriaus lapas, kuriame galima prirašyti daug gražių dalykų. Vieną kitą eilutę visada įrašo aplinka. Tai darželio auklėtojai, vėliau mokytojai, draugai, autoritetai už šeimos ribų, bet vistiek, didžiausią turinį sukuria tėvai.

Tai kas gi atsitinka, kad iš gero vaiko jis pavirsta į visiškai neatpažįstamą?
Retas, kuris norėtų prisiimti atsakomybę ir pripažinti, kad gal kažkur auklėjime suklydo arba bent jau padarė ne viską, ką galėjo. Juk visada lengviau kaltinti aplinką, netinkamus draugus. Ne visada iš blogos valios, kartais dėl žinių ar kantrybės stokos, dėl nesupratimo, neapsiskaitymo, užimtumo, nuovargio, ilgų darbo valandų, kad suteiktų vaikui visa, kas geriausia, nors finale paaiškėja, kad reikėjo ne to, galima paimti ir sugadinti tokį nuostabų kūrinį.

O metamorfozė iš vaiko į monstrą neįvyksta per vieną naktį. Tai yra procesas, kurį tėvai turėtų pastebėti ir įsigilinti į priežastis, užuot per vėlai pradėję taisyti padarinius. Tik Zamza iš Kafkos romano per naktį vabalu patapo. Nors gal ir buvo tai rodančių ženklų, bet kol jaunuolis šeimą aprūpino finansiškai, tol nebuvo prasmės kapstytis po jo smegenų vingius.