Vaikystėje tikriausiai visi pasvarstydavom, kuo būsim užaugę, bet dabar aš kartais susimąstau, kuo būsiu, kai vaikai užaugs? Kiek dar bus likę mano, o ne mano šeimos gyvenimo?
Paauglystėje įsivaizdavau, kaip aš, tik su kuprine ant pečių keliauju po Europą, įveikiu visą Route 66, nuvykstu į Jamaiką, ten apsilankau Bob Marley muziejuje, gal nusiperku žolės iš vietinio rastamano, greičiausiai tai bus tik arbata žiopliem turistam, bet aš, paveikta placebo efekto, mėgaujuosi sustojusiu laiku. Arba gyvenu kur nors Suomijoje ir su šunų kinkiniu vedu ekskursijas, norintiems pasigrožėti Šiaurės pašvaiste. Beje, mano draugė iš tikrųjų tuo užsiėmė. O gal Gruzijos kalnuose auginu ožkas. Arba Prancūzijos pietuose skinu vynuoges. Gyvenu mažame namuke, jį nuomojuosi iš vyndario, pas kurį ir dirbu, o vakarais tikrinu ar derlius nusisekęs. Ne alkoholizmo pagrindu, o grynai darbiniais sumetimais.
Ar įvykdžiau kąnors iš šių punktų? Nelabai. Na, Prancūzijoje lankiausi porą kartų, tik ne Provanse, o Paryžiuje ir Šiaurės pašvaistę mačiau nebent planetariume. Turint tris vaikus, susiruošimas į lauką prilygsta rimtai kelionei, o valandėlės apsilankymas muziejuje tampa visos dienos išvyka.
Bet nepasakyčiau, kad mano svajonės neišsipildžiusios, tiesiog pačios svajonės ėmė ir pasikeitė. O kai kurių dalykų, supranti, kad jau negali norėti. Bent kolkas. Bet juk vaikai auga, po truputį vyksta atsiskyrimas nuo jų ir tam, kad nesijaustų didžiulė tuštuma jiem išėjus, manau, turime kartais savęs paklausti - O kas aš esu? Kas aš esu be vaikų? Ir kur aš būsiu, kai jie užaugs?
Tai ar turit ateities planų? ?Ar esat save pagavę galvojant, kad palauksit, kol vaikai paaugs ir tada jau kažko imsitės?
