Kūdikio pamąstymai pilvelyje

Atidarome naują rubrikėlę „Humoras“, kurioje galite siųsti įvairias juokingas ir šmaikščias istorijas, susijusias su šeimomis, mažyliais, tėveliais ir pan. Žinoma, siųskite ir nuotraukas. Tad pradėkime dieną nuo šypsenos! Ji tikrai atsiras jūsų veide, kai perskaitysite šį pasakojimą.

Štai kaip viskas buvo....))))

...Ir nereikia čia glausti savo ausies prie pilvo uždavinėjant idiotišką klausimą. Nereikia! Berniukas ar mergaitė? Berniukas aš, berniukas...arba... mergaitė. Ir susigaudyk čia tamsoje.

Mano mama, aišku, nori, kad aš būčiau vaikinas. Berniukui geriau – jam ištekėti nereikia.

O man ko tai nesinori. Visi vyrai kažkokie nenormalūs. Mano senelis, pavyzdžiui, kas pusvalandį ima šaukti: „Prasidėjo, prasidėjo! Greitąją, greitąją!“ Ir tai jau penktą mėnesį.

Tėtis mano irgi kažkoks nenormalus. Paliko mus, kai man buvo vos trys mėnesiai. Kalbama, kad dar neaišku, kieno aš vaikas. Kaip tai kieno? Kaip tai kieno? Ką, gal aš neprisimenu, kieno aš? Aš...aš kiekvieną iš balso pažinsiu – neišsisuksite.

Mergaite būti taip pat nelabai jau puiku.

Na, tarkim, mano močiutė dar visai nieko. Ji dirba restorane. Be jos aš ir mano mama seniai būtume numirę iš bado. Mano geroji močiutė apie tai mums kasdien primena.

O mamos draugės? Tss...Tik tyliau. Nemyli jos manęs. Sako, kad manęs atsikratyti reikia. Ką aš joms padariau? Kalba, jei gims mergaitė, tai bus nelaiminga kaip ir jos, o jei berniukas – tai apskritai tokį reikia iš anksto nugalabyti.

Štai! Vėl atėjo duoti patarimų, kaip mums su mama persileidimą pasidaryti. Vonią su garstyčiomis, kaip patarė, jau bandėme. Adatėlėmis badėmės. Vakar mus su skeletu iš už kampo gąsdino. Mama vos mikčioti nepradėjo, o aš nuo juoko vos neiškritau.

O šiandien nutarta nuo spintos šokti. Vienas, du, trys! Skrendam! Ot geras jausmas! Kaip lėktuvu. Tiesa, truputį iš iliuminatoriaus pučia, bet vis tiek smagu. Mamos tik gaila – man tai nieko, o jai leidžiantis visą sėdynę iki šiol skauda.

Kvailos bobos, veltui stengiasi. Aš apskritai iš čia niekur nesiruošiu eiti. Ko ten pas jus nemačiau? Gal problemų? Žodžiu, laikysiuosi iš paskutiniųjų.

Štai ir dabar mano mama eilėje stovi. Keista kažkokia ta eilė. Visi akli. Stumdosi, ant kojų lipa, o kai į kainas pažiūri, prisimerkia ir vis klausia: „Kiek kainuoja?“.

Ei tu, žmogau, priekyje, nebaksnokite į pilvą. Ne į mano – mano mamos. Atsiprašė! Ir dar tyčiojasi. Ir krepšį pasisiūlė padėti panešti, telefono numerio paprašė. Sako, kad tai meilė iš pirmo žvilgsnio! Jis dar ir silpnaprotis. Kas mūsų laikais įsimyli iš pirmo žvilgsnio? Na, gal iš trečio...

Kvailė! Numerio nedavė ir dar pamelavo, kad jos vyras labai pavydus. O manęs kas nors paklausė? Galbūt aš apie tokį tėtį visą gyvenimą svajojau, o ji nė menkiausio telefono numerio nedavė.

Ei, drauguži, palauk! Stok, tau sakau! Tu mama netikėk, nėra mūsų namuose jokio vyro – vieni gyvuliai. O tikras vyras mums, oi kaip reikalingas!

Tėti! Tėtuši! Tėtužėli!...Niekšas! Nuėjo! Ir dar mūsų krepšį nusinešė. Turbūt dėl susijaudinimo. Bet ir mama ko tai sunerimo.

Oi, mamytės! Rodos, prasidėjo tie, kaip ten tie, sąrėmiai! Oi, kaip mama šaukia! Kaip kankinasi, vargšelė! Bet aš vis tiek neišeisiu. Gimdykite ką norite: ežiukus, drambliukus, orangutangiukus – bet tik ne mane.

O kas čia dabar mus iš visų pusių čiupinėja? Neliesk mano mamos, sakau. O man nusispjaut, kad ginekologas.

Ko čia žiūri tos begėdiškos akys? Išeiti? Gudrus koks! O kam aš ten reikalingas. Geriau pats ateik, dvyniu būsi.

O čia dar kas? Kažkas švelnaus, šilto...ranka. Minkšta mamytės ranka! Ji mane glosto! Vadinasi, myli. Vadinasi, aš kažkam reikalingas!

O tu, ginekologe, klausyk! Gerai, išeisiu. Tik be rankų, gerai. Jis dar man pasakos, kaip geriau man gimti. Ir atokiau atsistok, o tai spiritu dvokia.

Na štai, per šitą sumaištį pamiršau – kojos ar galva prie išėjimo turi būti? Galva ar kojos? Aha, dabar galva, o kojomis – vėliau.

Na ką, mano išėjimas! O ko žiūrite, a? Taigi, plokite pagaliau.

http://dlya-beremennix.ru/umor