Krisliuko nuomonių kertelė: Apie jūrą, sūpynes ir filosofiją...

Iš pradžių noriu atsiprašyti, kad praeitą savaitę neparašiau savo blog‘o. Tiek įsisukau į skruzdžių naikinimą namuose, kad negalėjau susikaupti niekam kitam. Be to, savaitgalį ištrūkom pailsėti prie mūsų šaltosios Baltijos jūros.

Nuostabi ta baltoji mūsų jūra... Būčiau vaikas, tikrai tos šaltos bangos manęs negąsdintų... Juk pamename, kaip būdami maži, nuo šalčio pamėlynavusiom lūpom, mirkdavome vandenyje ir niekas iš jo negalėdavo iškrapštyti.

Žiūrėjau aš į savo žaidžiančius su bangomis vaikus, ir tokia ramybė užplūdo. Gaila, kad Beno nebuvo su mumis (jį palikome stovykloje).

Vis tik graži ta mūsų Baltija... Kaskart negaliu atsigrožėti riedančiomis baltomis putotomis bangomis. Tokia didybė  ir galia iš jos sklinda!

Nieko ypatingo tą savaitgalį nenuveikėme, o ir laiko tiek daug neturėjom. Tad tiesiog ilsėjomės. Apsistojome nuostabioje viloje, su gražiai sutvarkyta aplinka. Vaikai ryte atsibusdavo, patys apsirengdavo ir lėkdavo į kiemą suptis. Nerealu!.. Nereikia ruoštis, puoštis, lipti su jais žemyn ir „ganyti“ lauke. Vaikai patys išlėkdavo ir sugrįždavo tik pavalgyti. Pagalvojau, kad nerealus privalumas gyventi nuosavame name.

Kadangi vilos aplinka draugiška vaikams (pastebėjau, kad ilsėjosi šeimos su vaikais), tad ir veiklos jiems buvo daug: batutas, smėlio dėžė su žaislais, kamuoliai, sūpynės... Pastarosios maniškius labiausiai užbūrė.

Vieną vakarą, praūžus smarkiam lietui, kai kieme nebuvo nei gyvos dvasios, ištaikiau ir aš progą pasisupti. Gal kam ir juokinga pasirodys: moteriškė prie metų, bet supasi ant sūpynių.

Bet kadangi aš kompleksų neturiu, ir nesvarbu kas apie mane ką galvoja, o suptis patiko visą gyvenimą, tad ko nepasisupti kartu su vaikais. Juolab kad Fausta norėjo sėdėti man ant kelių ir suptis kartu.

Pasidomėjau sūpynių teikiama nauda. Pasirodo, vaikams netgi rekomenduojama kuo daugiau suptis. Tai stiprina jų vestibuliarinį aparatą, lavina koordinaciją, pusiausvyrą, skatina dirbti abu smegenų pusrutulius, stiprina kvėpavimo organus.

Aš nepažįstu nei vieno vaiko, kuriam nepatiktų sūpynės. Kartais taip besisupant, žiūrint į debesuotą dangų su plaukiančiais debesimis, gimsta nerealūs pamąstymai, pokalbiai su vaikais.

Iš pradžių puolėme svajoti, koks bus mūsų namo kiemas. Jau tikrai žinome, kad ten būtinai garbingą vietą užims sūpynės. Tuomet perėjome prie vaikų kambarių... ir ... galiausiai netikėtai prie Dievo.

Dabar jau neprisiminsiu, kas atvedė būtent iki tokių filosofavimų. Tik aprašysiu mūsų su Kasparu pokalbį (teko greitai šokti nuo sūpynių ir žymėtis jo mintis telefone).

Kasparas: „O aukštai danguje yra Dievulis?“

• Taip, yra.

Kasparas: „O kodėl mes jo nematom?“

• Nes jis nematomas. Mes jį jaučiam.

Kasparas: „Taaaaaaip... O žinai, mama, Dievulis sukūrė sapnus. Jie būna geri arba blogi. Jis yra sargas. Saugo žmones, kad jie neužsimuštų...“ „Jei žmonės pikti, tada griaudžia griaustinis. Nes Dievulis pyksta. Dievas sukūrė saulę, mėnulį. Jis gali pakeisti mėnulį. Jis sukūrė tokį burbulą ir prasidėjo sapnas...“

O mano sapnas tęsiasi iki šiol... Gražios visiems savaitės.

K.