Knyga „Šalin mitus“ pristato naują požiūrį į vaikų auklėjimą. Ant viršelio puikuojasi užrašas, kad knygą rekomenduoja Austėja Landsbergienė – o tai, manau, svarbus argumentas, parodantis, kad knyga verta dėmesio. Šioje knygoje yra griaunami įvairūs mitai apie vaikų auklėjimą. Labai patogu, jog nebūtina knygos skaityti iš eilės – pasirenkame skyrių, kuris mus domina ir skaitome jį. Turinyje prie kiekvieno skyriaus pavadinimo, trumpai aprašoma, apie ką bus kalbama. O kalbama šiomis temomis: atvirkščias pagyrų poveikis, prarasta valanda, kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases, kodėl vaikai meluoja, intelektinis gyvenimas vaikų darželiuose, broliai ir seserys, mokslas apie paauglių maištą, ar savidrausmė išugdoma, gražūs žaidimai su draugais, kodėl Hana kalba, o Alisa ne.
Nemažai teiginių nustebino, pavyzdžiui, kad pagyros turi atvirkštinį poveikį, negu tikimės. Nuolatos giriami vaikai nustoja stengtis, ko nors siekti, ką žino, jog yra sunku pasiekti. Pripažinsiu, buvau apie pagyras kitokios nuomonės, juk matyti, kaip vaikas džiaugiasi, kai tėvai pagiria jį už įvairius pasiekimus ar darbelius. Bet gal iš tikrųjų yra būtinas saikas. Juk jeigu girsime vaiką, kokį jis nuostabų piešinį prikeverzojo per kelias sekundes ir kelsime jį į dangų, kažin ar vaikas patikės mūsų nuoširdumu.
Foto: https://pixabay.com/en/child-husband-play-kite-wind-510604/
Nagrinėdami priežastis, kodėl vaikai meluoja, autoriai pateikia vieną labai įdomią mintį – jie to išmoksta iš mūsų. Būkime savo vaikams pavyzdžiu ir nereikalaukime iš jų to, ko patys nedarome. Vaikas pastoviai stebi savo tėvus ir kopijuoja jų elgesį. Manau, kad pokalbiai ir aiškinimai gali duoti mažiau naudos, negu tinkamas pavyzdys.
Ar turite brolių, seserų? Kokie su jais buvo santykiai vaikystėje? Aš su savo seserimi didžiąją laiko dalį prasibardavau, prasimušdavau. Su baime žvelgiu į ateitį – kaip sutars mano vaikai? Ar jie irgi pastoviai draskysis? O gal taip turi būti? Knygoje teigiama, kad vaikai nuo trejų iki septynerių metų susipyksta vidutiniškai tris su puse kartų per valandą! O ar jie vėliau iš to išauga? Autoriai teigia, jog nebūtinai... Tarpusavio s santykiai išlieka pastovūs, kol vyresnėlis išsikrausto iš namų. „Dažniausiai ankstyvojoje vaikystėje įsitvirtinęs bendravimo būdas: kontroliuojantis, valdingas, mielas ar atjaučiantis, - toks išlieka visą laiką.“
Pabrėžiama ir televizijos žala. Teigiama, kad kūdikių, žiūrinčių mažiesiems skirtus filmukus, žodynas yra skurdesnis nei nežiūrinčių. Todėl reiktų daugiau laiko skirti bendravimui su vaiku, o ne naudoti filmukus kaip elektroninę auklę. Džiaugiuos, kad savo namuose neturime televizoriaus. Juk dažnai jis būdavo įjungtas tiesiog dėl fono, o kur dar bukinančios programos, reklamos. Pamačius, kaip vaikas sustingsta, kai prasideda reklama, darosi baisoka.
Patariu paskaityti tiems, kas nori giliau suprasti savo vaiką. Ir tikisi truputį kitokio požiūrio.
