„Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams“ knygoje daugiausia svarstoma apie emigravusių tėvų bendravimo su vaikais ypatumus ir pastangas išsaugoti savo gimtąją kalbą. Dvikalbystė knygoje pateikiama labai patraukliai: pristatomi įvairūs atlikti tyrimai, patvirtinantys dvikalbių vaikų pranašumus. Teigiama, kad dvikalbystė yra neįkainojama tėvų dovana savo vaikams.
Tačiau knygoj neapžvelgiamas aspektas, kai vaikas gyvena dvikalbėje aplinkoje savo gimtinėje. Pavyzdžiui, mamos gimtoji kalba prancūzų, tėvelio-lietuvių. Kaip bendrauti su vaiku? Mokslininkai beveik vienareikšmiškai pritaria, kad kiekvienas su vaiku kalbėtų savo gimtąja kalba. Svarbu jų nemaišyti. Tada vaikas atskirs abi kalbas ir puikiai jas įvaldys. Pripažįstama, kad dvikalbiai vaikučiai pradeda vėliau kalbėti, painioja abi kalbas, tačiau vėliau abiem kalbomis kalba puikiai.
Pati augau dvikalbėje aplinkoje ir galiu pasakyti, kad žmogus net nemastydamas persijungia nuo vienos kalbos prie kitos. Tai nesudaro sunkumų. Kita vertus, žmogus turbūt negali puikiai įvaldyti abiejų kalbų – viena bus vis tiek stipresnė. Mokslininkų nuomone, stipresnė būna mamos gimtoji kalba. Logiška, juk mama su vaiku praleidžia daugiau laiko. Tačiau vaikui pradėjus lankyti mokyklą, daugiau dėmesio skiriant kalbai, kuria mokomasi, gimtoji ne valstybinė kalba, gali atsidurti kitame plane.
Man labai keista, kai tėvai nusprendžia su vaiku kalbėti ne savo gimtąja kalba. Dar labiau keista, kai, pavyzdžiui, vaiko tėtis yra rusas, mama lenkė, o vaikas eina į lietuvių mokyklą, nors namuose lietuviškai nėra šnekama. Kaip turėtų jaustis mažas žmogelis, papuolęs į naują aplinką ir dar nemokėdamas gerai kalbos?
Gyvenant tokiame multikultūriniame mieste kaip Vilnius, vaikas kasdien gali girdėti kelias kalbas – rusų, lenkų, lietuvių, anglų. Manau, kad ir vaikai būna tolerantiški kitam, gerbia kitą vaiką.
Lenkų ir lietuvių 😀