Šiai knygai skiriami tik geriausi mano žodžiai - įdomi, skaudi, liūdna, prajuokinanti - atrodytų joje suderinami nesuderinami dalykai.
Čia pasakojama apie neįprastų Vaikų Namų auklėtinį. Neįprastų, nes jie kitokie - eksperimentiniai. Vaikai juose ruošiami gyvenimui. Jie ne tik gyvena Namuose, kaip visi vaikų namų auklėtiniai, bet turi nuolat dirbti, turi auklėjamąją klasę, kurioje baudžiami prasižengusieji.
“Auklėtoja atsisėda prie stalo ir ima pasakoti, ką bloga padarė vaikas po palme. Visi žiūrėtojai, Auklėtojai davus ženklą, turi choru deklamuoti: “Na, ir niekšas gi tu”, “Kad tave kur, tave kur, tave…”, “Tu, tai tu, tai tu…”. Kuo toliau, tuo garsiau. Po kokių dešimties minučių visi ima kaip patrakę šaukti, trypti kojomis, taškytis seilėmis.”
Tokia baisi kasdienybė, kad kyla klausimas - ar taip iš tikro būna? Kaip jaučiasi vaikai vaikų namuose? Ar jie žino, kas yra mama? Ar jie patiria ką nors gero? Neabejoju, kad taip.
Knygoje pasakojama, kad vaikai čia ruošiami gyvenimui. Jie yra už pinigus nuomojami darbui, pačiam įvairiausiam, net mažiukai yra išnuomojami, štai pavyzdžiui jie prižiūri, kad katės neišraustų gėlių. Vaikai negauna nė lito iš uždirbtų pinigėlių, jiems kalbama, kad jie ir taip turi būti dėkingi, kad turi stogą virš galvos, gauna pavalgyti. Kaip ir visi vaikai Nuomšikai krečia išdaigas, kvailioja, pavyzdžiui, į sriubos katilą įpilą visą maišą druskos. Nepasisant to, kiti vaikai kantriai valgo ir garsiai šaukia: Ačiū, buvo labai skanu.
Knygoje apstu liūdnų momentų, išgyvenimų, kuriuos patiria vaikai. Štai, pavyzdžiui, iš jų šaiposi kiti vaikai, kad jie nekeliavę, nevalgę skanaus maisto, kad jie prasti.
“Mokiniai (mes juos vadiname sūneliais ir dukrelėmis) mūsų nevirškina. Pravardžiuoja nuomšikais (tai dėl mūsų nuomos), kaišioja kojas, apiberia sutrupintos kreidos dulkėmis.”
Kartą vieną berniuką išnuomoja moteris, kuri nori susigrąžinti savo vaiką iš tėvo. Ir tada prasideda pats didžiausias nuotykis, nes Nuomšikas gelbėja vaiką nuo policijos ir pasaulio blogybių. Jie iškeliauja toli, patiria įvairių nuotykių, tuo pačiu išmoksta daugybę gyvenimo pamokų.
Tai knyga apie tai, kad ne turtai yra svarbiausi, apie tai, kaip vaikui reikia tėvų meilės, kaip skaudu augti be tėvų, kaip sunku, kai tėvai tavimi nepasidalija.
“Apie savo tėvus nežinau nieko. Gal jų ir nebuvo. Nors Kasparas sako, kad visi vaikai turi arba bent jau turėjo tėvus, aš manau, kad tokius kaip mes kažkada į šį pasaulį atnešė vėjas. Arba benamis šuo. Arba atsiradome iš netyčia sulipusių šiukšlių.”
Kai kuriose vietose persistengta su peofilijos užuomiomis, kas mane nuvylė šioje knygoje. Na nereikėjo to…
