Auginate princesę? Ji rengiasi rausvai, nešioja karūną ir visur barsto blizgučius? Tėvams dažnai kelia įtarimų šis rožinis susirgimas. Spalvą galima ištverti, bet vaikiška princesių subkultūra ugdo pasyvumą, bejėgiškumo jausmą, vartotojiškumą, moko suvokti save kaip objektą, diegia kenksmingus lyčių vaidmenų stereotipus. Tad labai norisi mesti visas rožines knygas iš lentynų. Antra vertus, jau seniai susiformavo ir kita literatūrinė tradicija – neprincesiškos princesės.
Jei jau tenka su vaikais pleventi rožiniuose debesėliuose, tai bent jau skaityti galima apie drąsias ir stiprias karalaites, kurios turi savo svajonių. Ar bent jau neatitinka princesiškų standartų. Tokias galima sutikti C. Funke ar E. Farjeon istorijose. Šios princesės vertina laisvę, pačios gali nugalėti drakonus ar sudalyvauti riterių turnyruose.
- Eleonor Farjeon. Septintoji princesė: pasakos ir apsakymai (serija „H. Ch. Anderseno medalis“). Dail. Sigutė Ach. Vert. Viltaras Alksnėnas. Nieko rimto, 2008. 255 psl.
- Eleonor Farjeon. Mažoji siuvėja: pasakos ir apsakymai (serija „H. Ch. Anderseno medalis“). Dail. Sigutė Ach. Vert. Viltaras Alksnėnas. Nieko rimto, 2008. 225 psl.
- Cornelia Funke pasakoja apie knygų graužikus, palėpėse gyvenančius vaiduoklius ir kitokius padarus. Dail. Wilfried Gebhard et al. Vert. Marija Rindokienė. Gimtasis žodis, 2007. 198 psl.
Tik, štai, šiose knygose princesių ne tiek jau daug – jos pasirodo keliose trumpose istorijose, ir tiek. O ten, kur princesių nors vežimu vežk, autoriai tik apsimeta, kad jų sukurtos herojės yra siaubingos maištininkės, nors viso labo nori jodinėti, auginti ponį ar pasišnekėti su kaimo vaikais. Toks aksominis maištas kyla princesės Elės arklidėse (serija „Princesė ir poniai“). Griūk iš juoko – tradicinis princesiškas atributas, žirgai, čia pateikiamas kaip išskirtinumas, dėl kurio žlunga visa rūmų tvarka. Tad jei yra noro vienus šablonus išstumti kitais, D. Kimpton serija puikiai tiks. Tiesa, iš visos didžiulės serijos lietuviškai tėra išleistos dvi knygos.
- Diana Kimpton. Princesė Elė skuba į pagalbą (serija „Princesė ir poniai“). Dail. Lizzie Finlay. Vert. Rita Ivaškaitė. Vaga, 2006. 95 psl.
- Diana Kimpton. Princesės Elės paslaptis (serija „Princesė ir poniai“). Dail. Lizzie Finlay. Vert. Rita Ivaškaitė. Vaga, 2006. 96 psl.
Draugės bei poniai rūpi ir princesei Gvendolinai. Čia paliečiami kiek rimtesni klausimai, o princesė mėgsta kišti savo nosį į visus pašalius ir nebijo jokių pavojų. Dar moka atsikalbinėti ir žino viską geriau už kitus. Knyga nėra labai jau puiki, bet princesėmis kliedinčią skaitytoją gali nukreipti prie šiek tiek turiningesnių skaitinių.
- Patricia Schröder. Princesė Gvendolina: Karališkasis pasirodymas. Dail. Edda Skibbe. Vert. Valda Kropienė. Gimtasis žodis, 2012. 142 psl.
- Patricia Schröder. Princesė Gvendolina: Karališkoji drakono medžioklė. Dail. Edda Skibbe. Vert. Danutė Povilavičiūtė. Gimtasis žodis, 2012. 160 psl.
- Patricia Schröder. Princesė Gvendolina: Karališkųjų vedybų klasta. Dail. Edda Skibbe. Vert. Daiva Dumbliauskienė. Gimtasis žodis, 2013. 174 psl.
O štai princesė Lulu nepasitenkina protestu prieš etiketo pamokas. Susipažinusi su ponu Skeletonu, ji nebegali apsimesti, kad nieko nežino apie tėčio karaliaus juodus darbelius. Tad galų gale tik dėl jos prasideda didžiulės valdymo reformos. Jei jūsų netrikdo mieli kalbantys skeletai, knyga gali sudominti. Tik nelabai suprantama, kodėl lietuviškai ji buvo išleista ne su originaliomis autoriaus iliustracijomis. Kad ir kaip ten būtų, nuo pat viršelio ši knygelė pareiškia, kad princesės čia visai ne princesiškos (tik tai ne visai tiesa).
N. Baxterio knygoje – atvirkščiai – rožinis viršelis žada nėrinius, gėles, garbanas ir širdeles, bet trumpose istorijose princesės stengiasi išsisukti nuo savo princesiškų priedermių arba pasirodo ne tokios jau kilnios sielos, arba... Žodžiu, yra ne visai tokios, kaip senose gerose pasakose.
- Piret Raud. Princesė Lulu ir ponas Skeletonas. Dail. Jonas Landsbergis. Vert. Kristina Bykovienė. Dominicus Lituanus, 2015. 134 psl.
- Nicola Baxter. Princesių pasakos. Dail. Helen Smith. Vert. Deimantė Mirauskienė. Alma littera, 2004. 80 psl.
Pavargę nuo rožinių istorijų, rašytojai princeses apdovanojo ne tik kitoniškomis dorybėmis, bet ir karališkai giminei nepriderančiomis ydomis. Naujosios princesės staiga pamėgo nesiprausti, nesišukuoti bei apskritai asmenine higiena nesirūpinti. Toks įprotis, aišku, tiesiog skandalingas, tad visa karalystė ir net užjūrio išminčiai stengiasi princeses (ir skaitytojas) perauklėti.
J. Kelero murzina karalaitė, matyt, patiko skaitytojams, nes pasirodė du skirtingi šios knygos leidimai. Iš pirmo žvilgsnio, karalaitė išties miela – ji mėgsta žaisti futbolą, o nesiprausia tik dėl to, kad nesusitvarko su praradimo skausmu. Bet autoriui pritrūko kažkokio subtilumo, kruopštumo, ir manęs ši knyga nedžiugina.
- Julius Keleras. Karalaitė Murzė. Dail. Viktoras Binkis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. 40 psl.
- Julius Keleras. Karalaitė, kuri nesiprausė. Dail. Viktoras Binkis. Kitos knygos, 2015. 48 psl.
Daug įdomesnė pasirodė R. Radzevičiaus „Karalaitė Garbanėlė“. Tiesa, tai muzikinė pasaka, ir ją pirmiausia reikia klausyti, o ne skaityti. Nors netvarkingoji karalaitė čia daugiau niekuo neypatinga, paprasta kaip plaktukas (ir tai parodijuojama), išraiškingas atlikimas turi tiek žavesio, kad labai panorau su meškiuku šia istorija pasidžiaugti.
- Rokas Radzevičius. Karalaitė Garbanėlė arba Kaip kanklininkas Antanėlis karalaitės Garbanėlės plaukus gelbėjo: muzikinė pasaka. Dail. Romualdas Radzevičius. Įgarsinta Rokas Radzevičius et al. Monako produkcija, 2009. 29 psl.
„Meškiukas bibliotekoje“ pradeda mėnesį su princesėmis. Princesiška literatūra čia bus apžvelgiama dar ir visą rugsėjį. Maloniai prašom prisijungti: http://knygeles.neto.li/tag/princeses/
