Knygos "Gyvenimas be pabaigos" apžvalga ir padėka

Už galimybę perskaityti šią knygą esu labai dėkinga Mamyčių klubo komandai. Ačiū! Kviečiu skaityti:

Pavadinimas - Gyvenimas be pabaigos
Autorius - Frederic Beigbeder
Leidėjas - Tyto alba
Leidimo metai - 2018
Puslapių skaičius - 293
Ar skaityčiau dar kartą - užteko ir vieno karto, nes dabar labai noriu perskaityti kitą šio autoriaus romaną - "Meilė trunka trejus metus"

Ar įsivaizduojate, koks būtų gyvenimas, jei gyventume 200 metų, 500 metų ar visai be pabaigos? Ar tuomet gyvenimas būtų lėtesnis, ar netgi mažiau vertingas, nes jo daug? Nereiktų niekur skubėti, nes visas gyvenimas būtų prieš akis - tiesiogine ta žodžio prasme.

Šis, kaip ir pats autorius patvirtino - autobiografinių faktų kupinas satyrinis romanas, yra apie penkiasdešimties metų sulaukusį dviejų dukrų tėvą. Davęs pažadą niekada nemirti, jis pradeda ieškoti nemirtingumo recepto. Knygoje publikuojami pokalbiai su realiais medikais, tyrinėtojais, biologais ir genetikais. Visi minimi moksliniai tyrimai ir atradimai, startuoliai, įranga, vaistai, ligoninės, laboratorijos yra tikri ir neišgalvoti. Prisipažinsiu, skaitydama supratau tikrai ne visus mokslinius ir medicinius terminus.

Knygos autorius yra išties spalvinga asmenybė: žymus prancūzų televizijos laidų vedėjas, rašytojas, literatūros kritikas, apžvalgininkas, režisierius. Narkotikai jam ne naujiena, taip pat jis yra pastovus naktinių klubų ir kavinių lankytojas. Žinomiausios lietuviškai išleistos jo knygos yra: "Romantiškasis egoistas", "Prancūziškas romanas", "14.99 €", "Oona & Saliger" bei "Meilė trunka trejus metus".

Kad ir kiek romane satyros, ironijos, pasišaipymo iš savęs ir kitų, visa tai persipina su romantika ir meile dukroms. Tėvystės džiaugsmas - tai didžiausia vertybė ir dovana. Ar kiekvieną kartą gimus vaikui ir mes patys gimstame iš naujo? Galbūt gyvenimas iš tikrųjų yra be pabaigos, nes jį pratęsia mūsų vaikai? Į šitą klausimą ir bandoma atsakyti romane.

Skaitydama pasižymėjau kelias, man labiausiai patikusias citatas apie tėvystę ir vaikus:

"Niekaip nepajėgiau suprasti, kaip toks bjaurus vyras galėjo sutverti tokią gražią dukrą."

"Ant Romy galvos styrojo nepaklusni plaukų sruoga, kuri man priminė kai kurias mano nuotraukas, kai buvau jos metų: ar mylime savo vaikus tik todėl, kad esame savimylos?"

"Penkiasdešimties susilaukti vaiko yra tolygu bandymui pataisyti seniai parašytą scenarijų." 

"Ir štai esu priverstas viešai pripažinti, išdidus ir sutrikęs, kad sukurti naują gyvybę yra svarbiausias man nutikęs dalykas, man, audiovizualinių pokalbių laidų vedėjui ir satyrinių filmų kūrėjui."

"Vieno negaliu suprasti: kad vairuotum automobilį turi išlaikyti teises, o kad pradėtum naują gyvybę - nieko."

"Man tėvystė reiškia du dalykus: 1) suteikia prasmę gyventi, 2) neleidžia numirti."

"Tėvystė - darbas, kurio neturi teisės mesti."

"Kartais sakoma, kad filmų kūrėjui filmai yra jo vaikai. Negirdėjau didesnės nesąmonės. Sukūriau tik du šedevrus, ir jie visai ne iš pikselių."

"Vaikai yra nuostabūs daugialąsčiai organizmai, kurie bėgioja po svetainę ir tikisi mūsų dėmesio."

"Kaip gali kurti, kai aplink šokinėja šviežiausias tavo kūrinys? Atsiprašau, turiu pakeisti sauskelnes. Rytoj vėl sėsiu prie darbo. Literatūra palauks: rankutė mano rankoje trukdo rašyti."

"Kai Luo žaidžia su dušo žarna, ar supranta, kad klaksonas daro "tū-tū", arba ragauja vyšnią, ar smaginasi paskleisdama ant grindų mano pedantiškai sutvarkytus DVD nepaisydama mano protestų - ir aš pagaliau surandu Cukoro Adam's Rib, kurį maniau pametęs, vėl regiu Romy, kuri tokio pat amžiaus darė tokius pat stebuklus, paskui išvystu save, namuose Neuilly vartantį stalus, ir trečiąkart išgyvenu savo vaikystę, vėl ir vėl, kiekvienąkart atjaunėdamas. Su kiekvienu gimimu prisikeliu gyvenimui."

"Geras tėvas tas, kuris svarsto, ar yra blogas  tėvas."

"Vaikai tam ir reikalingi: kad pasitaisytum."

"Tėvystė verčia dažnai vartoti liepiamąją nuosaką."

"Mano egzistencijos prasmė buvo drėkinamuoju kremu kvepiantis kūdikis ir jos vyresnėlė sesuo, dangaus žydrumo nagais?"