Knygos apžvalga

Tikiu, daugelis iš jūsų skaitote. Ir skaitote vaikams arba apie vaikus :) kaip ir aš (dažniausiai). Kartais atrodo, kad gera knyga, daug įdomių dalykų, daug patarimų, pavyzdžių ir t.t., bet realiai praktikoje mažai tepanaudojama – gal pamirštame pritaikyti, gal laukiame „tinkamo“ momento. Taip yra ir man, todėl kartą net kilo mintis sukurti/ suburti mamų grupę, kur galėtume viena iš kitos pasisemti stiprybės, ramybės, užuojautos, supratingumo, pasidalinti savo patirtimi, patirti, kad mano vaikai kuo normaliausi (kad ir kitose šeimose vyksta tie patys dalykai: vaikai neklauso, labai stipriai išreiškia emocijas, turi „ožiukų“...), suvokti, kad ir kitoms mamoms būna sunkių dienų. Vis dėlto knygų apie auklėjimą pliusas tas, kad pati tampu supratingesne, kantresne, jautresne mama.

Šįkart noriu su jumis pasidalinti J.N.James ir R.Friedman knygos KAI SIELVARTAUJA VAIKAI santrauka ir įžvalgomis. Autoriai teigia, kad egzistuoja mitai, kuriais mes, tėvai, tikime esant tiesa ir todėl dažnai elgiamės netinkamai.

Tai štai, pirmasis mitas – NELIŪDĖK. Iš tikrųjų, ar esate save pagavę, kaip dažnai savo vaikams tai sakote? Liūdesys, kaip ir džiaugsmas, nusivylimas, laimė... yra emocija. Sakydami vaikui neliūdėk, tarsi sakome nejausk! Skamba nemaloniai. Taip skatiname vaiką neišreikšti savo jausmų, tiksliau tų nelabai malonių jausmų, nes džiaugtis tai leidžiame. Įsivaizduokite, jei sakote neliūdėk – tai praeis, kai vaikas liūdi dėl sulūžusio žaislo, skaudančios kojos, atsisveikinimo su seneliais ar pan., tai lygiai taip pat galite sakyti nesidžiauk – tai praeis.

Dar vienas mitas – TAI, KO NETEKAI, PAKEISK KUO NORS KITU. Sulūžus žaislui, dažnai vaikas labai liūdi, todėl tėvai norėdami jį pralinksminti, nuperka kitą žaislą (kartais net visiškai tokį patį). Deja, taip elgtis nederėtų. Įsivaizduokite, jei numiršta jūsų augintinis ar koks giminaitis, vaikas liūdi ir ką jūs galite padaryti – nupirkti naują augintinį? Tikrai to nedarykite. Svarbu leisti vaikui ir paliūdėti, ir tuo pačiu susipažinti su natūraliomis pasekmėmis (jei sulūžo žaislas, kurį vaikas mėtė). Pakeitus daiktą nauju, vaikui siunčiame dvi žinutes: 1. Paneigiamas buvęs emocinis ryšys tarp vaiko ir to daikto/ augintinio; 2. Apskritai nuvertinami santykiai. O bet kokie santykiai yra UNIKALŪS.

Kitas mitas – SIELVARTAUTI REIKIA VIENAM. Įvykus nelaimei dažnai aplinkiniai siekia izoliuoti tą, kurį ji liečia labiausiai. O vėliau tas žmogus pradeda norėti atsiskirti pats, jei įvyksta kokia nelaimė. Tarsi būnant vienam pasidarytų lengviau. Prisiminkite mažus vaikus, kurie ima verkti vos tik pajutę kokį nors nepatogumą. Savo verksmu pasikviečia pagalbą – jį mylinčius asmenis. Jų atsakas į pagalbos šauksmą yra tarsi ženklas, kad jis nėra vienas. Todėl nesitraukite į šalį nuo mylimų ir brangių žmonių atsitikus nelaimei, rodykite pavyzdį vaikams – eikite į žmones, ieškokite pagalbos, liūdėkite kartu. Prisiminkite posakį: pasidalinus džiaugsmu, jo padvigubėja, o pasidalinus skausmu, jo sumažėja perpus.

Kitas mitas – BŪK TVIRTAS. Panašus į aukščiau esantį mitą, nes atsitraukimas nuo žmonių ar vaidinimas tvirto, vaikus klaidina. Tikroji tvirtybė yra atvirai rodyti jausmus, tinkamai juos išreikšti, sakyti ir daryti tai, ką jauti.

Mitas – IMKIS VEIKLOS. Tikima, kad išgyventi netektį padeda aktyvi veikla, tačiau tai tik mitas. Veikla lemia atsitraukimą nuo netekties sukelto skausmo ir skatina užgniaužti savo jausmus. O jei žmogus iki netekties buvo nelabai veiklus, tai imtis veiklos gali būti net žalingas – juk tai dar vienas iššūkis gyvenime, kurį reikėtų įveikti. Veikla padėtų užsimiršti, kol esame užsiėmę, bet neišgyventi/ neišreikšti jausmai niekur nedingtų. Gal yra jums taip buvę, kad įvykus kokiam įvykiui, vaikas nuolat vis jį prisimena ir prisimena, nors, atrodo, viską apkalbėjote, išsiaiškinote. Beveik visada toks vaiko elgesys reiškia, kad vis dar nebuvo išgirsti jo jausmai. Paklausykite, atspindėkite (tai, ką jaučia vaikas pasakykite jam, įvardinkite žodžiais) jo jausmus ir tai liausis.

Paskutinis mitas – LAIKAS GYDO VISAS ŽAIZDAS. Laikas pats savaime nieko negydo ir gydyti negali. Autoriai pateikia puikų pavyzdį: įsivaizduokite susiruošėte važiuoti mašina ir pastebėjote, kad viena padanga nuleista. Ką darysite – sėsite į mašiną ir lauksite, kol laikui bėgant padanga prisipūs? Tikrai ne. Juk yra skirtumas tarp laiko, gydančio žaizdas ir žaizdos gydomos laikui bėgant.

Knygoje taip pat rašoma ir apie kitus svarbius pokyčius, emociškai stipriai paveikiančius vaikus: persikraustymą, tėvų skyrybas, mirtį (ir jos įveikimo etapus). Apie tai kitame straipsnyje. Ačiū skaičiusioms.

P.S. Jei tik atkreiptume dėmesį į savo veiksmus ir žodžius, kuriuos kasdien sakome savo vaikams, galėtume ugdyti juos sąmoningai ir ugdytis patys. To ir linkiu :)