Kas mano kaimynas? Jautri akcija

Kaip gera, kai turi šeimą, darbą, namus. Tai tokie mums įprasti dalykai, kad dažnai net nesusimąstome, kiek daug turime.

Mums visada atrodo, kad iki pilnos laimės mums vis kažko trūksta. Tačiau yra žmonių, kurie turi mažiau už mus.
Mus visus vienija tai, kad norime jaustis laimingi ir saugūs.

Vaikštant po savo rajoną akys užkliuvo už stendų su nuotraukomis. Iš pradžių net supykau iš toli pamačius. Pagalvojau, kad politinė reklama.

Tačiau smalsumas nugalėjo ir priėjau arčiau pasižiūrėti.
Ir tai, ką išvydau, labai sujaudino. Kelių žmonių istorijos - atviros, jautrios ir be galo svarbios.
„Aš tavo kaimynas. Nerūšiuok manęs. Susipažinkime". Taip skambėjo užrašas ant pirmojo stendo.

Tai Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) inicijuotas projektas, kuriuo skatinama visuomenės tolerancija socialiniuose būstuose gyvenančių asmenų atžvilgiu.

Komunikacijos kampanija „Aš tavo kaimynas. Nerūšiuok manęs“ simboliniu kvietimu „Susipažinkime“ kvieiča pažinti socialiniuose būstuose gyvenančius žmones ir iš arti pamatyti jų kasdienybę, išgirsti atvirai pasakojamas asmenines istorijas.
Projekto dalyviai savo jautriomis istorijomis siekia sugriauti visuomenėje vyraujančius stereotipus apie socialinio būsto gyventojus ir savo pavyzdžiu parodyti: nesvarbu, kur gyvename, tik nuo mūsų pačių priklauso, ar vieni kitiems esame nuoširdūs, tvarkingi, patikimi ir draugiški kaimynai. Projektas yra finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.

Ir susimąsčiau, kad juk tikrai, dažnai net nežinome, kas gyvena už sienos. Gal kažkas yra vienišas, jaučiasi atstumtas, nesuprastas. Kažkam gal reikia pagalbos arba tiesiog gero žodžio.

Dažnai mėgstame klijuoti žmonėms etiketes, net nežinodami, kaip ir kodėl tie žmonės atsidūrė tam tikrose sudėtingose situacijose. Beveik automatiškai nurašome viską girtuokliavimui, "pašalpiniams".
O juk ne visada viskas būna taip, kaip atrodo. Niekada nesame tikri, ar mums nenutiks kokia bėda ir tada mus "surūšiuos".

Pamenu, studijų laikais praktikos dalimi buvo duomenų rinkimas telefoninių apklausų būdu. Turėjome skambinti žmonėms ir jau net neatsimenu, kokia tema buvo klausimai. Buvo daug nevykusių skambučių. Žmonės nenorėjo dalyvauti jokiose tyrimuose. Ir štai, visai nusivylusi savo komunikaciniais sugebėjimais vėl surinkau numerį.

Šis skambutis sugraudino.  Kalbėjausi su senjore. Ji mielai sutiko atsakyti į klausimus. O po to tiesiog ėmė kalbėti apie savo rūpesčius. Jei būčiau atlikinėjusi apklausą oficialiai, rinkos tyrimams, turbūt būčiau apmokyta iš anksto nutraukti nereikalingus pašnekesius, juk ne mano reikalas. Bet iš žmogiškosios pusės negalėjau taip imti ir "mesti" žmogaus - vienišos močiutės, kurios niekas nelanko.

Aišku, tai ne istorija apie socialinio būsto gyventojus. Bet esmės tai nekeičia. Juk ta močiutė irgi turi kaimynus. Ir vargu ar buvo tokių, kurie skirtų jai laiko.
Iš esmės negaliu teigti, kad žmonės dabar visi susvetimėję. Yra ir daug gražios kaimynystės pavyzdžių. Ypač naujose rajonose, kur kuriasi jaunos šeimos. Tačiau, senuose rajonose gyvena daug pagyvenusių žmonių ir žmonių su sudėtingomis gyvenimo situacijomis, kurie tikrai niekam neįdomūs.

Norėtųsi žmonėms palinktėti daugiau kritinio mąstymo ir atjautos. O nuotraukų herojams nenuleisti rankų ir daugiau drąsos bei pasitikėjimo savimi.