Kaip tinkamai reaguoti į vaikų elgesį?

Yra sakoma, maži vaikai - mažos problemos, dideli - didelės. Arba: kuo daugiau vaikų turi, tuo daugiau reikia turėti kantrybės. 

Nežinau, kaip jūs manote, bet man norisi pritarti abiems šiems teiginiams. Nes augant vaikams imi suprasti, jog pilvuko diegliukai ar kartais užpuolantys maži ožiukai buvo ne tokie ir baisūs palyginti su didėjančiais atžalų norais, "myli - nemyli" manipuliacijomis ir beprasidedančiomis emocijų kaitomis peržengus dešimties metų ribą.

Taigi, turiu tris 4-10 metų amžiaus vyrukus, tad stengiuosi ir būti trigubai kantri bei supratinga. Deja, kad ir kaip stengiuosi, būna dienų kad vaikai mane varo iš proto!

Kas dėl to kaltas? Vaikai? Aš? Aplinkybės? Į šiuos klausimus atsakymų ėmiausi ieškoti psichologės Izabelle Filliozat knygoje "Mano vaikas mane varo iš proto". Ir dalį jų su pamokymais kaip reaguoti tam tikrose situacijose radau. 

Labiausiai patiko moksliniais duomenimis remiantis paaiškinti kai kurie vaikų psichiką, mąstymą lemiantys veiksniai. 

Mes dažnai užmirštame vis pripildyti dėmesiu, apsikabinimais, ramiu pokalbiu, pažaidimais savo vyresnių vaikų "meilės indą", todėl ir prasideda nesutarimai. O ką jau kalbėti apie tai, kad padidėjęs dirglumas, emocijų kaitos ir taip dažnai yra susijusios su brendimu, beprasidedančia paauglyste...

Knyga įdomi ir tuo, jog konkretūs pavyzdžiai iliustruoti, tad dar paprasčiau įsiminti tam tikrus netinkamus ir rekomenduojamus elgesio modelius.

Įsakinėjimus keičiame dėmesio atkreipimu į daiktą, be pasipiktinimo, neutraliu balsu:

Nekaltiname, neužsipuolame, o apibūdiname, ką matome, todėl vaikas pats susimąsto apie situaciją ir priima sprendimą.

Pabaigai norisi pacituoti šiuos žodžius: "Būti tėvais nėra lengva. Mūsų "nervai" patiria nuolatinį išbandymą. Dėl to labai svarbu pasirūpinti savimi - kad neprarastumėm gebėjimo atlikti tėvų pareigą ir rodyti pavyzdį."

Taigi rekomenduoju knygą apie vaikų auginimą, pagrįstą pozityvaus auklėjimo metodais.