Daug pasitaiko atvejų, kai tėvai išsiskiria ir susiranda naujus gyvenimo partnerius. Pažįstu ne vieną tokią šeimą. Naujasis "tėvelis" būna geras tik iki tol, kol neatsiranda jo paties vaikas, o tada ima nekęsti svetimų vaikų.
Būtent taip atsitiko ir mano šeimoje, kai aš atsiradau - mano tėtis nustojo mylėti posūnius. Niekur nesivesdavo, nesiveždavo, net nekalbėdavo.
Mano broliai ir taip daug visko patyrė gyvenime, o dar su patėviu nesutaria, tai kai grįžta iš užsienio, parvažiuoja pas mane pasiėmę mūsų mamą.
Kai visi atsisveikinome su juo, išlydėti patėvis net nesiruošė. Dabar kai mano vaikelis gimė, jis myli tik mano dukrytę, o kito anūkėlio nemyli, nes jis posūnio vaikas.
Štai matote, kokių būna gyvenime negerumų. Patarkite, ką daryti, kad per mano brolio vestuves viskas vyktų sklandžiai - kaip pamokyti man savo tėtį, kad jis nors truputį jaustų meilę ir pagarbą.
Ačiū.
sveikutes,as manau,kad daug kas priklauso nuo pacios moters,jei ji myli savo vaikus tai neleis vyrui ju engti.vyrai gyvenime ateina ir iseina,o vaikuciai lieka...
Kai mama antra karta istekejo, mes su sese jau suaugusios buvom. mama pergyvendavo, kad jos vyras musu nepakalbina, baet man tai buvo vienodai, tikrai netruko, bendravimo su juo. db as irgi naujoj santuokoj, tai mano vyresnele su pateviu kartais sutaria, kartais ne. ji tikrai sugeba isvesti visus is pusiausvyros. as tai kazkaip bandau nekreipt i daug dalyku demesi, o vyrui sunku, pratruksta ant jos. man dabar svariausi argumentai, tai kai jam sakau, ar jis noretu kad taip kaip jis elgtusi kitas vyras su musu dabartine dukryte
As patevius pilnai suprantu, nes kai pagalvoju kad nesugebeciau myleti svetimu vaiku
mano vaikai vadina tevu mano vyra 😀