Kaip nugalėti nerimą grįžtant į darbą?

is tiesu lengviau buvo ateiti pirma karta i darba, nei grizti atgal. darba zinojau, bet per du metus tiek viskas is pagrindu pasikeite,kad dar dabar daug ko nezinau. mano darbas yra toks, kad atejus pirma diena, neisi viena ir nedirbsi, turi mokytis ir mokytis. sita zinojau ir zinau, todel kadien jauciasi itampa, bijau, kad kazko negerai nepadaryciau, kad viska pasiruosciau

o as neturiu darbo i kuri grysiu ☹ ir man mamu pergyvenimai del gryzimo i darba kelia sypsena,iskart atsiprasau ir nenoriu nieko izeist 😉 tiesiog tam darbe dirbot,zmones daugmaz pazystami,darbo vieta irgi,na darbo specifika daznai ta pati,todel as asmeniskai bijociau tik to kad vaikas sirgs ir reiks imt bileteni daznai kas kiekvienam darbe nera maloniai priimama 😉 mano dukrytei kovo men bus dveji,dabar sirgo,pasveiko ir vel zygiuoja i darzeli,todel jau pradesiu rimtai ieskotis darbo,ir as bijau kad nerasiu bent kazkiek patinkancio atlyginimo ir pacio darbo specifika santykiu darbo,bijau eiti i pokalbius,bijau pacios pradzios nes viskas bus absoliuciai nauja,bijau kad tik pradejus dirbti vaikas susirgs,zodziu visko bijau ir net naktim sapnuoju... todel gryzti i darba po ilgu atostogu geriau ir nera taip sunku nei kad pereiti ta etapa kol gausi nauja darba nes juk dabar esam dar smarkiai priklausomos nuo vaiko (ligas turiu omeny),todel galva aukstyn,daugiau drasos,viskas bus gerai tame darbe,prie naujo rezimo greitai iprasi,vaikutis irgi,mama liksi visada,o kai maziau laiko liks vaikui labiau vertinsi kiekviena minute buvimo kartu 😉 sekmes 😉

i darba grizau pries 3 menesius. labai bijojau, kad nemokesiu dirbti, kad nespesiu ryte, bus vargo su vaiku, kaip viska reikes atlikti. ir pasirodo, viskas yra imanoma. rytai netapo musu priesais, mazius dazniausiai keliasi laiku (6.30val) ir su nuotaika. susiruosiu, suruosiu suneli ir iseinu, palieku ji vyru, kuris nuveda i darzeli. teko pabuvoti ir biuleteni, ir gauti kasmetiniu atostogu, kuriu buvau susitaupiusi. zinoma, gyvenimas kitoks nei buvo seniau, bet sakyti, kad sunku, tai negaliu, visa seima lengvai perejome i si etapa

Man į darbą vasaros pabaigoje. Nerimas irgi neaplenkia manęs. Tačiau stengiuosi apie tai kuo mažiau galvoti, vyti tokias mintis ir baimes šalin ir šiandien džiaugtis kiekviena diena, kiekviena akimirka, praleista su dukryte. Juk šis laikas niekada jau nebegrįš!

as jau grizau i darba. dirbu nuo vasario 1 dienos. i darba ejau noriai, nes 4 sienos jau mane spaude. ir vaiko nebijojau palikti, nes vaika 4 dienas priziuri mociute kol dirbu. dirbu po 12 val. pirma darbo diena keistai jauciausi darbe, puse dienos dirbau kaip stabdis😀 po to isivaziavau ir dirbau kaip ir seniau. kai grizau po 12 darbo valandu, tai vaikas i mane ziurejo nuleista galvyte. tai lig pyko, ar isizeides buvo, atsigule ant grindu ir pradejo voliotis, kaip supratau jis taip rode nepasitenkinima, kodel ji palikau ir taip ilgai. Kol nusirenginejau, jis atejo i kolidoriu ir nuleistom akytes, suspaustom lupytem pakele rankytes, kad ji paimciau. Niekada sio reginio nepamirsiu, tai vos asaras sulaikiau. Antra diena, tai dziaugesi kai grizau, o trecia , ketvirta tai jau buvo priprates, sutikdavo linksmai😀 darbe matau daug tokiu maziuku, tai iskarto prisimenu savo Deimantuka😀

Pas mane ta pati situacija reiks ieskotis kito darbo ir neaisku kaip cia seksis ...

man i darba beveik po nepilnu metu, bet jau pergyvenu, ne del pačio darbo ar kolektyvo, bet del savo laiko grafiko ir pan, plius namie du vaikai, reiks suktis kaip bitei.,bet gerai pagalvojus kai eidavau i darbą, daug daugiau pasidarydavau, nei sedint namie, paprasčiausiai pradedi vertinti laiką...o labiausiai pergyvenu, kad mažasis - nesirgtų, taip nesinorės imtis tų biliotenių, nes i juos darbe visi žiūri nepalankiai

na o man teks kito darbo ieskotis

Natūralu, kad jaudiniesi, juk laukia nauji potyriai, žinoma, pradžia bus sunki tol, kol įsivažiuosi į savo ritmą. Ir mažylio laukia stesas, juk mamos taip dažnai, kaip buvo iki tol, nebus šalia. Aš, prieš grįždama darban, irgi jaudinausi ir nerimavau, bet įkaliau sau mintį galvon, kad taip turi būti ir kitaip nebus😀 Ryte tenka keltis gerokai anksčiau, kad spėčiau ir pati pasiruošti darban, ir mažylį paruošti. Dabar, kai neina į darželį, truputį lengviau, galiu ilgėliau pamiegoti. Vakare, grįžusi po darbo, pirmiausia pasibendrauju su Matuliuku, o tik po to jau įsijungiu į namų šeimininkės vaidmenį. Žodžiu, keitėsi daug kas. Na, o ligos ir biuleteniai dažniausiai yra neišvengiama gyvenimo dalis, tada tenka arba pačiai slaugyti mažiulį, arba ieškotis pagalbos. Sėkmės tau, EDICIUKAID, viskas bus gerai, susitvarkysi😀😀😀

m,patirties ir as dar neturiu,nes pati tik nuo rudens i darba gryzti ketinu...bet darbas kaip ir tas pat teoriskai tik darboveite bus kita,kitas kolektyvas....viskas kita....sioks toks jauduliukas ir manes neaplenkia😀