Kaip katinėlis bandė parnešti saulę

Labas vakaras, šį kartą pasaka apie katinėlį ir saulutę.. ir iliustracijas šį kartą pasiskolinau iš interneto. Šita pasaka mano sūnelio mylimiausia. Na Na gerai. Gal ne pati.. yra dar viena, apie vorą ir dėdę :) 

Vienos močiutės troboje gyveno mažas katinėlis. Buvo jis labai smalsus, bet visko bijojo. Todėl iš namų kojos nekišdavo.

Matydavo jis lauke kitus gyvūnus vaikštinėjant, ir galvojo: " kai užaugsiu, būsiu drąsus ir irgi lauke vienas vaikščiosiu". Močiutė dažnai sakydavo, kad katinai mėgsta vieni vaikščioti.
Bet dabar nedrįso katinėlis į lauką eiti. Žiūrėdamas pro langą pasaulį tyrinėjo. Ir labiausiai jam nuostabą kėlė, kad lauke tai šviesu, tai tamsu. Galvojo jis, kad lauke, kaip ir troboj, yra kažkur lempa, kurią kažkas ryte įjungia, o vakare išjungia. Ir negalėjo suprasti, kodėl lauke viskas atvirkščiai. Juk troboj šviesą vakare jungia. O ne ryte.
Vieną sykį papasakojo jis apie savo spėliones pelytei, kuri trobos grindyse gyveno. O ta ir ėmė juoktis:
- Kvailiuk, nėra ten jokios lempos! Tai saulutė kas rytą mus žadina, o vakare miegoti leidžiasi. Tai ji taip šviečia.

- Saulutė? O kaip ji atrodo?- paklausė kačiukas.
- Ji tokia maža apskrita ir geltona, - svajingai ištarė pelytė, ir pridūrė, - kaip sūris.
Čia į pokalbį įsimaišė voras:
- Ji visai ne sūris, ir negeltona, Ji raudona. Kaip vyšnaitė.
Kol pelė su voru ginčyjosi, kačiukas sau mąstė, kad niekados saulutės pats nematė.

Šviesu ir šviesu, tamsu ir tamsu. Ech kaip jis norėtų saulutę pagauti ir namo parsinešti, kad niekada tamsu nebebūtų.

Vieną apniukusią dieną kačiukas labai sunerimo. Nors nebuvo tamsu, bet ir šviesu nebuvo. Dingo saulutė! „Kaip taip”, galvojo katinėlis. Negerai, reikia saulutę surasti. Ir nors labai baisu jam buvo, iškišo letenėlę pro duris į lauką, tada antrą, trečią...ir štai jis jau visas lauke! Pirmą kartą!
Ir ne taip čia ir baisu... Šiltas vėjelis maloniai ūsus kutena, žemė po kojomis tokia maloniai vėsi, kvepia... O kuom gi kvepia? O kvepėjo lietumi, slyvomis ir kažkokiom gėlėm. Tas gėles jis ir troboj užuodė. Močiutė dažnai jų į vazą pamerkdavo. O slyvas jis irgi pas močiutę pintinej uostė. Paskui iš jų senolė pyragą iškepė.
O lietaus kvapą katinėlis irgi pažino. Būdavo grįžta močiutė is lauko šlapia, paskui save tokį gaivų drėgną kvapą nešdama ir sako: „ Tai bent lyja, bus daug grybų!" O va kas tie grybai, katinėlis nežinojo...

Bet ne grybai jam dabar rūpėjo. Ėjo jis saulutės ieškoti. Ir ten žiūri, ir šen. Na niekur nemato nei geltonos, nei raudonos saulutės. Klaidžiojo jis ilgai, tik žiūri, ogi medyje kažkas geltonas kabo. Apskritas, mažas, kaip pelytė ir sakė. O va šoniukai tikrai raudoni. Paskui žiūri - o ten ir dar vienas toks kamuoliukas ir dar!
- Saulutės! Daug saulučių! - sušuko katinėlis. Va kodėl pelytei ji atrodė geltona,o vorui raudona. Žiūrint iš kurio šono pažiūrėsi...
Ir sugalvojo jis, kad jei jau saulučių daug čia medyje pasislėpusių, tai vieną jis drąsiai namo parsineš. Bus jo saulutė, ir niekieno kito!

Taip ir padarė. Lipo į medį gražiausios nuskinti. O ta gražiausia pačioje medžio viršūnėje. Užlipo, nuskynė. O saulutė tokia kvapni, graži! Bet o kaip jam dabar žemėn nulipti? Išsigando katinėlis. Taip aukštai užlipo, net nepastebėjo! Apsikabino jis savo saulutę ir verkia, kaip jam dabar namo grįžti!

Skrido pro šalį varna. Išgirdo katinėlį verkiant ir nutūpė šalia ant šakos:
- Ir ką tu čia veiki, katinėli? - paklausė.
- Aš... Aš va saulutę norėjau nuskinti, o dabar nulipti bijau... - liūdnai atsakė katinėlis.
- Saulutę? Kur? Va šitą va? - ėmė varna garsiai juoktis.
- Taip, šitą, o kas čia juokingo? - nesuprati rainasis.
- Kvailuti, čia gi ne saulutė! Čia obuoliukas!
- Obuoliukas?! O aš maniau...- ir čia iš už debesies išlindo tikroji saulutė. Tokia maža geltona, rausvu krašteliu, ir iškart pasidarė šviesiau ir šilčiau.

Va taip katinėlis pirmą kartą su saulute susipažino. O varna padėjo katinėliui nuo medžio nulipti. Katinėlis varnai padėkojo ir jai savo obuolį atidavė.
Eidamas namo vis į dangų žvalgėsi- va kokia graži ta saulutė... „ eisiu dabar kas rytą jos pasitikti! Ir daugiau lauko nebebijosiu. Niekada niekada!"