Kaip išmokti neskubėti gyventi...

Toks klausimas man kirba seniai, tačiau pastarosiomis savaitėmis, patikėkite, skubu skubu kažkur (gal tik savaitgaliais atsipučiu), nebesustoju, neišsimiegu.

Ar tempas gyvenimo pagreitėjo, ar nebemoku laiko planuoti...Štai kur klausimas :) Toks jausmas, kad aš lekiu lekiu, o aplink mane viskas stovi :) Taip, du mėnesius su kolege, MK laidos vedėja Egle, planavome iki smulkmenų paramos akciją "Mylinčiais delnais" ir baigiamąjį padėkos koncertą, kuris vakar su dideliu triukšmu įvyko ir viskas praėjo super.

Apie tai parašysiu vėliau, kai bus mūsų fotografo Egidijaus nuotraukos, o be to, kai skaitysite šį mano tekstuką, aš jau būsiu "Panoramoje", vešime paramą į Kūdikių namus. Tad šiandien prie kompiuterio prisėsiu tik vakare.

Taigi, vos grįžau iš renginio, reikėjo pabaigti pakuoti daiktus - laukia didžiosios kraustynės. Ne, neperku buto, o persikeliu į kitą nuomuojamą, tik erdvesnį ir šviesesnį, nes pradėjau tikėti, kad mano dukrai Saulei alergija (kaip ir gydytojai sakė) išsivystė pelėsiams ir dulkių erkėms senuose butuose.

Taigi nežinau, kodėl toks tempas gyvenimo pagreitėjo. Net pavalgyti vakar pamiršau, bet, manau, vasarą atsipūsiu :) Labai tikiuosi, nes atrodo, gyvenimas lekia pro šalį, o KADA GYVENTI...:)

Ar jums nebūna tokio jausmo?

Šiltų pašnekesių! Ir lauksiu jūsų reportažiukų su įspūdžiais iš vakar vykusio Paramos akcijos padėkos koncerto (mačiau mačiau, jūsų nemažai buvo :)

Iki

Su meile,

Eglė