Sakoma, kad tėtis pasijunta tėčiu, kitaip tariant "pabunda", kai vaikui sueina treji metukai, arba kai jis ima daugiau kalbėti. Vėlyvas tėčio santykis su vaiku. Kodėl taip nutinka? Kaip moteris turi pati įtraukti vyrą į vaiko auginimą, auklėjimą ir pan.? Apie tai kalbamės su psichologe Sonata Vizgaudiene (www.tevystespsichologija.lt)
Tėtis gali „pasijusti“ tėčiu dar vaikeliui esant pilvelyje
Senokai praėjo laikai, kada vyro pagrindinė funkcija šeimoje buvo jos išlaikymas. Kadangi šiais laikais daugelyje šeimų moteris taip įneša nemažą indėlį į šeimos biudžetą, jos nebėra tik namų šeimininkės, vyro situacija šeimoje taip pat pasikeitė. Anksčiau tiesiog buvo priimta, kad moterys labiausiai rūpinasi mažyliais, o tėčiai į juos dėmesį atkreipia tik, kai šie paauga ir gali žaisti. Bet ar daugelis vyrų žaisdavo su savo vaikais.
Tikrai nedidelė dalis, nes vyrai tiesiog nebežinodavo, kaip bendrauti su savo vaikais. Jei turi vaiką, dar nereiškia, kad natūraliai norisi su juo būti. Reikia, kad susiformuotų tam tikri bendravimo įpročiai ir įgūdžiai. Taigi, jei tėvelis nuo pat vaikučio gimimo su juo nepraleidžia laiko, kodėl tai turėtų užsinorėti daryti vėliau.
Permainos visuomenėje šeimai tik į gerą, nes kūdikėliams tėčio reikia tiek pat, kiek ir ūgtelėjusiam vaikučiui. Tėtis gali „pasijusti“ tėčiu dar vaikeliui esant pilvelyje. Jeigu glostys pilvuką, kalbins mažylį, kartu su partnere dalyvaus pasiruošimo vaikelio gimimui kursuose, dar mažyliui negimus jausis tikru tėčiu. Ir čia iniciatyvą turėtų parodyti moterys. Būsimoji mamytė turėtų švelniai pratinti savo gyvenimo draugą „tapti“ tėčiu.
Nesisavinkite vaikelio, juk jis yra vienodai jūsų ir vyro. Todėl priminkite vyrui, kad reikia paglostyti pilvuką, pakalbinti mažylį. Kalbėkitės apie tai, jog abu kartu rūpinsitės mažyliu, kad vyras turės prisidėti prie vaikelio priežiūros. Ir taip pamažu vyras suvoks, kad tėvystė prasideda tik užsimezgus gyvybei.
Visos moterys tiesiog privalo pasitikėti savo vyrais
Svarbu, jei vyras gali pirmąjį mėnesį gimus mažyliui būti namuose kartu su šeima. Šis metas ypatingas visai šeimai. Mamytė sulaukia pagalbos, o tėvelis gauna progą ramiai įprasti prie tėvelio pareigų. Vyras nuo pat vaikelio gimimo gali puikiai rūpintis mažyliu taip pat kaip mama. Ne be reikalo ir tėčiai gali išeiti vaiko auginimo atostogų. Todėl visos moterys tiesiog privalo pasitikėti savo vyrais.
Leisti jiems mažylius rengti, maudyti, maitinti iš buteliuko, jei mamytė nemaitina natūraliai ir t. t. Kai tėveliai tai įpranta daryti nuo pat vaikučio gimimo, be vargo moka rūpintis vaikučiais šiems ūgtelėjus. Jokiu būdau nepadarykite kažkokių dalykų vyrui tabu, neva jūs tai darote geriau. Vyras negali vienintelio dalyko – natūraliai maitinti krūtimi. Su kitais reikalais puikiai susitvarko, jei partnerė juo pasitiki.
Vyrai, kurie nuo pat gimimo buvo įtraukti į vaiko priežiūrą, labai natūraliai bendrauja su jais vėliau. Tiesiog patys pamato, kada kokie žaidimai vaikučiams jau tinka. O kad tėveliams įdomiau bendrauti su jau ūgtelėjusiais mažyliais - tiesa. Juk vyrai iš prigimties labiau linkę į veiksmą, aktyvų judėjimą, todėl jiems smagu, kai vaikai gali įsitraukti į judrią ar protinių pastangų, sumanumo reikalaujančią veiklą.
Tėčio bendravimas su kūdikiu kitoks nei mamos, bet ne mažiau reikšmingas. Tėčiai visais atvejais sugeba elgtis žaismingiau, dažnai racionaliau. Net keisdami sauskelnes, rengdami, jie su vaiku žaidžia. Tėčiai sugeba ypatingai palinksminti savo mažylius juos „pamėtydami, paskraidindami“ ir pan. Tėčiui bendraujant su vaikučiu formuojasi saugus prieraišumo jausmas tarp vaiko ir tėčio, kurį lengva pastebėti, kai vakare tėveliui grįžus iš darbo mažylis krykščia iš džiaugsmo, tiesia rankutes.
Tėčiai paprastai ne taip išgyvena dėl smulkmenų, todėl vaikams leidžia daugiau, pavyzdžiui, kažką paliesti, kažkur užlipti, ko ištisai nerimaujančios mamos neleistų. Tėčiai dažniausiai išmokina vaikus aktyvios veiklos – spardyti kamuolį, važiuoti dviračiu, slidinėti, plaukti ir pan. Tos pamokos neįkainojamos, nes ugdo pasitikėjimą savimi, savarankiškumą.
Taip vaikas su mama patiria švelnumą, ypatingą artumą, o su tėčiu smagų žaismingumą, dažniau patenkina smalsumą, jaučiasi saugus. Atlikti tyrimai rodo, jog tie vaikai, su kuriais tėčiai aktyviai bendravo kūdikystėje ir vaikystėje, paauglystėje turi pastebimai mažiau bendravimo sunkumų, lengviau išgyvena permainas, geriau sutaria su savo tėvais, jiems šeima - saugumo ir ramybės uostas.
