Kaip viskas keičiasi... Nebenervina kamštis vakare, važiuojant namo, kuriuo vos vos judi. Juk judu į namus, o ne su šeima iš savo šalies. Nuėjus į parduotuvę su dukrele nesierzinome, kad be eilės užlindo pikta teta ir dėdė po savaitinio baliaus. Juk jie ne mano namuose ir manęs nenužudys. Šiandien net nuovargis po darbo dienos malonus, nes jis – tik nuovargis, o naktis bus rami ir ryte būsiu pailsėjusi. O jeigu ir ne, tai – tik laikinas neišsimiegojimas, kai gali su kavos puodeliu žiūrėti į rožinį dangų saulei kylant virš ramaus, tylaus bundančio savo miesto, ramiai savo vaiką vežti su savo mašina, o vėliau pačiai save nusivežti į darbą, o po darbo važiuoti pas savo šeimą, miegoti savo lovoje....
Vakar pajutau, kad visokios buities ar darbo smulkmenos tapo ne priežastimi suirzti, o priežastimi pajusti, koks gėris yra rutina. Kurios nebeturi milijonai ukrainiečių.
Pojūtis, kaip gera gyvent, kai tavo gyvenimo niekas negriauna...
Tikrai, ir aš save pagaunu taip galvojant! Koks gėris yra Taika! Ji - kaip oras: kai kvėpuoji, atrodo, juk taip turi būti ir nieko tai ypatingo, bet pradėjus dusti, suvoki, koks jis brangus ir reikalingas. Tik ypatingai stipri tauta gali ištverti tokį siaubą, koks vyksta dabar.
Labai taiklu ir jautru ? tikrai panašios mintys nuolat sukasi galvoje, kiek dalykų visada buvo savaime suprantamais, o dabar jie tampa dovana ir palaima.