Kaip aš gimiau

Gal jums tai nuskambės kiek keistai, tačiau tą ramų liepos 21 d. vakarą aš buvau visai nepasiruošęs susipažinti su nauju pasauliu: snūduriuodamas mamos pilve apie nieką negalvojau.

Moterims į glėbį

Žinoma, tokia idilė greitai subliūško kaip muilo burbulas, ir man teko savyje atrasti daug drąsos ir priimti mestą iššūkį. Geriausiai prisimenu, kad staiga viskas aplinkui nušvito, o akims jau pripratus prie šviesos išvydau simpatiškų moteriškių veidus.

Būdamas iš prigimties džentelmenu kiek susigėdau pusnuogis atsidūręs simpatingų damų būryje, tačiau tas truko tik kokią akimirką. Aplinkinių džiaugsmas buvo begalinis! Nors tai manęs ir nenustebino, tačiau iš pradžių jaučiausi kiek nepatogiai. Kur matyta, žmogus tik gimė, o jam net minutės atokvėpiui nepalieka! Matydamas, kad čia geruoju nesibaigs, ėmiau ir užriaumojau tikro vyro balsu…

Mano mama

Mama man iš karto patiko, pasirodė šauni ir sava. Nepatiko tik tai, kad buvau iš karto priverstas gerti pieną. Tai gal kiek ir užgavo mano vyriškas ambicijas, tačiau greit supratau, kad iki pirmojo alaus bokalo dar teks palūkėti.

Kiek aprimęs, pradėjau galvoti, kad jau nėra čia taip blogai. Iki pilnos laimės betrūko tik simpatiškos pupytės (visos aplinkinės buvo gerokai vyresnės), šiek tiek grynų (buvau be kišenių), na ir smagios kompanijos (bendraamžių ir bendraminčių palatoje nesimatė).

Mano tėtis

Taip man befilosofuojant į patalpą begėdiškai įsiveržė kažkoks keistuolis. Iš jo veido išraiškos būtum pagalvojęs, kad prieš tai dvi dienas su didžiausiais dygliais pilve būtų gyvenęs. Žodžiu, vaizdas ne koks.

Jau buvau bepasiruošiąs mamos garbę ginti ir iš mano lūpų jau buvo besiveržiąs keiksmažodis, tačiau dar laiku suspėjau susilaikyti. „Na, štai ir tavo tėtis“-, keistuolį pristatė mama ir aš sutrikau po tokio akibrokšto. Na ką, teks susitaikyti su tuo, kad dėl mamos dėmesio teks konkuruoti su kitu vyru šeimoje (beje, jis visai šaunus vyras pasirodė besąs, tačiau tai sužinojau gerokai vėliau).

Po to dar bandžiau savo tėvams pareikšti savo nuomonę kai kuriais aktualiais klausimais Lietuvoje, tačiau likau nesuprastas. Galų gale nusispjoviau ir nuvargęs užmigau.

Mano namai

Ir prasidėjo mano naujas gyvenimas. Po poros dienų buvau parvežtas į didelį namą. Prasidėjo nuobodūs supažindinimai su artimiausiais, giminaičiais. Tai mane labai vargino ir pasidariau kiek irzlus.

Taip netikėtai supratau, kad turiu dar vieną konkurentą dėl mamos dėmesio. Kiek ūgtelėjusį, gerokai švepluojantį bernioką – pristatė kaip brolį. „Brolis, tai brolis…“, sau tyliai pagalvojau, valdydamas besiveržiantį pyktį, o giliai širdyje pamaniau, kad šauniai futbolą spardysim po kokių dešimties metų.

 „Brolis vis tik geriau negu nieko“, mano šaltas protas nugalėjo, ir po keliolikos minučių net sugebėjau išspausti šypseną. Ji buvo gal kiek veidmainiška, na, bet nieko nepadarysi.

Užrašė mama Dovilė