Kai vaikas auga kartu su šunimis...

     Dukrytei gimus, mūsų namuose jau gyveno 4 m. vokiečių aviganis. Netrukus pas kaimynus, su kuriais artimai bendraujame, atsirado nedidelis Pekinų veislės šuniukas. Taigi, mūsų vaikas auga kartu su šunimis. Tai – įdomi patirtis mums, vaiko tėvams, o vaikui – puiki mokykla.

     Jau nuo pat kūdikystės dienų pastebėjome abipusį vaiko – šunų norą bendrauti. Dabar, kuo toliau, tuo įdomiau darosi...Atrodo, kad mūsų vaikas po truputį „šunėja“ (atleiskite už tokį kalbos naujadarą, bet jis čia labai taiklus).

     Pats didžiausias vaiko „šunėjimo“ įrodymas, jog ji išmoko loti kaip šuo ir tuo dažnai naudojasi. Tas lojimas – tai ne koks vaikiškas „au au“, tačiau toks iš visos gerklės, skambus garsas. Pradžioje galvodavom, kad čia tik šiaip vaikiškas išdykavimas, tačiau, kai šunys bėga prie tvoros aploti gatve einančių žmonių (mūsų kiemas aptvertas tvora, tačiau ribojasi su gatve, kuria dažnai vaikšto žmonės), mūsų dukrytė bėga jiems iš paskos ir taip pat „loja“. Žinoma, praeinantys žmonės juokiasi. O va, man, mamytei, jau senokai nejuokinga, nes paskui „lojančią“ gaują lekiu ir aš iš paskos. Lekiu, nes bijau, kad mūsų nemažas šuo, pamatęs gatve einantį kokį šunį (kas būna tikrai neretai), visa savo jėga nenublokštų mūsų vaiko ir neužgautų, nesužeistų. Vis tik vokiečių aviganis gana didelis, stiprus šuo, o be to, visai nedraugiškas pėdinantiems gatve šunims. Įdomiausia, kad manęs, mamos, vaikas tuo metu visai neklauso. Kviesk – nekvietęs. Pašaukiu šunį, tuomet atbėga ir vaikas. Beje, dukrytės klausa, kaip ir visų šunų, gera. Kartais matau, kaip ji atsiliepia į kito, kažkelintame mūsų gatvės kieme šuns lojimą. Be jokios abejonės, tylų vakarą svetimi šunys, išgirdę „lojant“ mūsų vaiką, taip pat atsiliepia savo lojimu.

     Šiuo metu mėgstamiausias vaiko maistas – virti kiaulienos šonkauliukai (dukrytė juos vadina „kuliu“, kas reiškia „kauliukas“).

Įdomu, ar tai noras palepinti šunis liekančiais kauliukais, ar šunų mėgdžiojimas renkantis maistą(juk šunys labai mėgsta kaulus)? Vis bandau ištaisyti dukrytės norą imti maistą burna nuo grindų. Obuolį, sūrio gabalėlį ar sausainį ji pasideda ant žemės, o tada ima su burna. Paskutiniu metu ji supranta, kad mamai tai nepatinka, todėl su maistu bėga į kitą kambarį ir valgo taip, kaip šuo – nuo grindų. Gerai nors tai, kad lauke ji šitaip nesielgia. Bet lauke galima pamatyti dar baisesnių vaizdų: pvz., maitina šunis iš jų indo, ir pati tą maistą bando dėti į burną (visada akylai stebiu, kai šunys maitinami, kad suspėčiau sudrausminti) . Arba – kieme yra vonelės, į kurias iš lietvamzdžių subėga vanduo (naudojame jį gėlėms laistyti), o šunys, žinoma, mėgsta prabėgdami prošal, palakti. Be abejo, mačiau Augustės bandymą pasilenkus prie vonelės atsigerti to vandens. Aš pati save nuoširdžiai bandau nuraminti, kad tuos bandymus visada pastebėjau...

   Mėgstamiausi žaislai mano vaiko ir šunų – irgi tie patys. Tai – kamuoliai, kamuoliukai.

Be jokios abejonės, lauke šio tipo žaislai greitai būna perkąsti šuns dantų. Tačiau, su tuo, kas lieka perkandus kamuolį, taip pat žaidžiama. Ir kaip tikroje gaujoje, nepasidalinama. Tačiau kol kas labiausiai tarpusavyje susipyksta – tik šunys. Vaikas greitai atleidžia šunims už sudraskytą meškiuką ar suplėšytą kamuolį.

    Mūsų šuo turi ir būdą, nors ir retai joje būna (šuo naktį miega name). Žinoma, toks strateginis objektas nelieka nepastebėtas Augustės. Ji laiks nuo laiko mielai „užmeta akį“ į šuns būstą.

    Maitinti šunis mergaitei taip patinka, kad ji, nusitvėrusi indą su jų maistu, tiesiog laksto jiems iš paskos, siūlydama ėsti net tada, kai šunys jau seniai nebenori.

Nusižiūrėjusi, jog šunys kartais ėda žolę (tai naudinga skrandžio išvalymui), Augustė prirauna žolės ir siūlo šunims. Kartais ji bando „sužmoginti“ šunis – maitina šaukšteliu...

          Įdomiausia, kad mergaitė mano, jog visi „gaujos“ nariai turi būti drauge. Išėjus į kiemą, ji tuoj pat bėga praverti vartelius, kad kaimynų šuniukas būtų drauge. Mūsų šuo visai neprieštarauja šukavimo procedūroms, kai tai daro Augustė, nors šiuos veiksmus kartais ji dar atlieka šiek tiek grubokai dėl savo amžiaus gebėjimų.

Kaimynų šuo – ilgaplaukis, tad šiuo klausimu jo požiūris griežtesnis.

            Kol kas iš šunų pusės nebuvo jokių bandymų vaiką kaip nors nuskriausti ar net sudrausminti, kai ši skaudžiau pešteli ar pan.

Kai šunims vaiko „glamonės“ pasidaro nebemielos, jie tiesiog pabėga nuo jos. Tačiau pastebėjau, kad šunys kartais vienas kitam mergaitės pavyduliauja. Nuo svetimų žmonių vaiką gina lodami ir neleisdami artintis.

Skaičiau ne vieną straipsnį apie gėrį, kai vaikas auga su šunimi. Stebėdama augant savo dukrytę, galiu numanyti, jog jos bendravimas su šunimis galėjo turėti įtakos kai kuriems jos vystymosi ypatumams:

1. Bendruomeniškumas, noras bendrauti. Visur rašoma, kad vaikui nereikia kitų vaikų iki 3 metų.  Čia mūsų vaikas – išimtis. Jai visada labai reikėjo ir reikia vaikų, mielai su jais žaidžia, bendrauja. Beje, ir svetimų žmonių mūsų vaikas nebijo, susidraugavimui tereikia kelių minučių. Manau, kad šą savybę galima būtų prilyginti vilkų „gaujos“ bendravimui (šunys kilę iš vilkų), jei visus žmones laikysime "gauja".

2. Meilumas, lipšnumas. Ji ne tik pati nori būti glostoma, myluojama, bet tai suteikia ir artimiesiems. Šunys ir vaikai šiuo klausimu, manau, nesiskiria visiškai.

3. Paslaugumas. Ji labai nori padėti ką nors daryti suaugusiems: ką nors kur nors nunešti, valyti, surinkti ir pan. Šunys taip pat visada pasiruošę tarnauti šeimininkui.

4. Noras būti savarankiškai. Nenusakomas noras viską daryti pačiai – valgyti, rengtis, praustis ...Manau, kad vaiko akimis žiūrint, šuo jam atrodo nuolat užsiėmusi, veikli, savarankiška asmenybė.

   Nors ir baisių vaiko „šunėjimo“ pavyzdžių čia prirašiau, tačiau manau, kad yra dukrytės augime(rugpjūtį jai bus 2 metai)  ir „žmogiškėjimo“ apraiškų: jau pradeda kalbėti, piešia „galvakojus“, puikiai šoka pagal muziką, moka dainuoti (sava kalba), domisi knygutėmis, kompiuteriais, žaidžia vaidmeninius žaidimus, laisto gėles, išdarinėja įvairias grimasas, maivosi ir be jokios abejonės, „rodo ožius“. Kai reikia „ožius“ nuraminti, mama naudojasi viena fraze: „eime pas Pilkį ir Bonį(tokie šunų vardai)“. Žinoma, po tų žodžių seka veiksmas. Einame pas šunis!

- „Pili, Pili, Pili! Moni, Moni, Moni!“ – šaukia dukrytė visa gerkle savo draugus, lėkdama pro duris laukan.

O gal ir Jūsų vaikas auga(-o) su šunimi(s)? Gal tai kažkaip įtakoja(-ojo) vaiko augimą ir vystymąsi?..