Kai pirmieji naujagimio tyrimo rezultatai nenudžiugina

Vieni iš ryškiausių prisiminimų mamoms yra diena, kai jų vaikelis išvysta šį pasaulį. Akimirka, kai pirmą kartą pažvelgi į savo mažylį ir jį prisiglaudi pranoksta absoliučiai viską. Ta akimirka tokia galinga, kad dauguma net užsimiršta gimdymo kančias. Taip, tas momentas, kai po 9 mėnesių laukimo išvysti savo mažylį yra tobuliausias pasaulyje. 

Begalo laukiau tiek vieno, tiek kito savo vaiko gimimo, sulaukus jų net miegot ligoninėj nenorėjau, o norėjau tiesiog stebėt juos. Bet štai su Leonu tą pakilią nuotaiką akimirksniu nuslopimo pirmieji kūdikio „testai“.

Paradoksalu, bet kai laukiausi pirmo vaiko vis kirbėjo baimė, kad Jorūnė gali turėti klausos sutrikimą, nes tiek mano, tiek vyro šeimoje šis sutrikimas dominuoja. Bet didžiam mūsų džiaugsmui, Jorūnė problemų su klausa neturi. O štai kai laukiausi Leono, nė karto nesusimąsčiau, kad jis gali negirdėti. Ir kai jį pasiėmė klausos ir regos tyrimams, ramiausiai jį atidaviau sesutei. Dar ir šiandien prisimenu, kaip mes su mama linksmai šnekučiavomės, kai parnešė Leoną ir pasakė, kad su akytėm viskas gerai, bet klausos tyrimo nepraėjo. Aš tiesiog sustingau ir galvoje nuskambėjo mano pačios žodžiai, kuriuos dažnai sakydavau: „kurtumas yra lengviausia negalia ir jei mano vaikas negirdės tai nebus didžiausia tragedija“ ir tuo pačiu metu paprieštavau savo žodžiams. Žinoma, tai nėra didžiausia tragedija, kokia gali nutikti, bet tai labai didelis sukrėtimas ir šokas. 

Ir tuomet susimąsčiau, kaip šitą žinią pakelia tėvai, kurie niekada nebuvo susidūrę su klausos negalia turinčiais žmonėmis, nemoka gestų kalbos ir net minties neturėjo, kad jų vaikas gali negirdėti. Statistiniais duomenimis 9 iš 10  klausos sutrikimą turinčių vaikų gimsta girdinčių tėvų šeimose. 

Visuomet maniau, kad tokią žinią priimsiu geriau, nes pati augau su kurčiais seneliais, su kuriais ryšys yra žymiai stipresnis nei su girdinčia močiute, esu aktyviai įsitraukus į kurčiųjų bendruomenę ir matau, kiek galimybių jie turi: kurtieji gali studijuoti universitete, keliauti, dirbti gerai apmokamose darbo vietose, kurti šeimas, auginti vaikus. Ir visa mūsų šeima, net mano dviejų metų mergaitė, moka gestų kalbą. Bet visuomet viskas atrodo paprasčiau, kol pats neatsiduri toje situacijoje. 

Bet labiausiai mane šokiravo tai, kaip medikai pateikia šią jautrią žinią tėvams. Mes šiuo klausimu jau bendravome su 4 specialistais ir tikrai keli iš jų buvo labai empatiški ir ramino, kad vaikelis dar labai mažas, kad vaikai skirtingu laiku pradeda reaguoti į garsus ir kad atsakymus priimti kaip visiškai teisingus tikrai dar nereikia. Bet buvo ir tokių, kurie iš karto pradėjo kalbėti apie klausos reabilitacijos būtinumą, nes antraip vaikas taps „dunduku“. Mes su vyru, kai šitoje srityje gyvenam ir tikrai labai daug žinom apie kurčiuosius ir visus klausos reabilitacijos pliusus ir minusus, tai iškart pradėjom abejoti šios specialistės kompetecija. Tačiau, kaip reaguoja tėvai, kurie nieko nežino. Jie patiria didelį stresą, kai sužino, kad jų vaikas negirdi, tai ar teisinga juos įbauginti nepagrįstais teiginiais, kad be kochlearinių implantų ar klausos aparatų jų vaikas bus „dundukas“.

Įdomiausia, kad nė vienas specialistas nekalba apie gestų kalbos būtinumą tokiems vaikams. O kai gydytojai užsiminiau, kad savo vaiką mokysiu gestų kalbos, buvau išjuokta, nes, pasak jos, neįmanoma kūdikių išmokyti gestų kalbos. Užsienyje jau kuris laikas kalba, kad girdinčius kūdikius reikia mokyti gestų kalbos ir juos moko, o Lietuvoje kalba, kad net kurčių vaikų nereikia mokyti gestų kalbos. Net nėra suteikiama jokia psichologinė parama tėvams. Viskas orientuojama į klausos tyrimų kartojimą ir siekimą išgauti tikslų atsakymą. 

Mūsų vaikui jau puse metų, mes jau atlikome tris klausos tyrimus ir mus pakartotinai vėl siunčia, nes aiškaus atsakymo dar negavo. Aišku tas laikas leidžia susitaikyti su mintimi, kad tavo vaikas gali negirdėti ir kiekvieną kartą vis lengviau priimi neigiamą atsakymą. Nors vis dar giliai širdyje viliesi, kad gal dar gausi teigiamą atsakymą. Bet ar taip lengvai su šia mintimi susitaiko kiti tėvai, kuriems klausos sutrikimas nepažįstama sfera?