Vaikai ir ekranai 🖥
Tikiu, kai kam tai labai aktuali, gal kai kam jautri tema, nes tikrai ne vienas tėvas susiduria su sunkumais, kuomet sunku vaiką nuo tų ekranų atitraukti. Mano požiūris šiuo klausimu turbūt gana kategoriškas. Kaip lengvai ATpratinti vaiką nuo telefono? NEpripratinti 😀 Ir tai galioja viskam. Iš savo ilgametės motiniškos patirties pastebėjau, kad kur kas lengviau yra suformuoti tinkamus įpročius, nei vėliau kažką perdarinėti ir keisti.
Ir tikiu, kad skaitant tokio pobūdžio tekstus, tėvams mintyse sukasi šimtai pasiteisinimų, kodėl pas juos vaikai naudojasi šia privilegija. Bet aš ne apie tai. Ne smerkti noriu, ne moralizuoti ir ne super mamyčių rinkimai čia, kuri jau taip tobuliausiai augina. Mane tiesiog šokiravo toks šiuo metu paplitęs reiškinys - telefoninis autizmas.
Aišku, mažai tikėtina, kad telefonas pats savaime sukelia autizmą, tačiau jei yra polinkis į jį (o autizmo spektras labai platus, ne visada jį galima pastebėti), tai buvimas prie ekranų, autizmo požymius tik išryškins. Ir aplamai, tai įtakoja netgi bendrą raidos atsilikimą (ne mano svaičiojimai, bet mokslo įrodyta hipotezė). Juk vaikų pirštų pagalvėlės yra tiesiogiai susijusios su smegenų centrais, atsakingais už kalbėjimą, tad labai svarbu yra lavinti smulkiąją motoriką. O skrolinimas telefone tuos centrus paprasčiausiai atbukina.
Ekranas nekviečia dialogui, bendravimui, jis neskatina noro tyrinėti aplinką, pastebėti smulkmenas, žmonių mimikas, atkartoti jų elgesio modelius. Tai yra juodoji skylė, praryjanti vaiką, kuriam visas likęs pasaulis tampa nebe toks įdomus. Ir nereikia savęs apgaudinėti, kad dvimečiui labai jau reikalingi tie lavinantys žaidimai telefone. Juk patys suprantat, kad čia atmazai 😀
