Laba diena mielos mamytės, šiandiena papasakosiu ką pritaikiau savo berniukui, kad eitume tvirtu žingsniu ir drąsiai į Auklėjimą. Tad pradedu :)
Kartais girdime sakant:,,Vaikų nereikia auklėti, jie pukikiai užauga ir be šito". Tačiau tokia nuostata yra klaidinga ir atskleidžia tėvų negebėjimą prisiimti atsakomybės už vaikus. Juk jau kūdikystėje - vaikystėje įgyta patirtis daro įtaką visam tolimesniam vaikelio gyvenimui: jo savivertei, gebėjimui prisitaikyti, kurti, išreikšti save. Anksčiau būti tėvais reiškė tiesiog būtu tėvais. Vaikai negimsta savaime drausmingi, mandagūs, tolerantiški, pasitikintys savimi. Juos to reikia išmokyti, o pirmieji mokytojai esame Mes - mama ir tėtis. Nuo to, kokios pozicijos laikysimės auklėdami mažylį, priklausys, koks ir kuo jis bus užaugęs.
Turbūt daugelis mamų ir tėvelių sutiks, kad maždaug iki pirmojo vaikelio gimtadienio poreikiai tenkinami besąlygiškai. Tėvų uždavinys – sukurti saugią, palaikančią, leidžiančią tyrinėti aplinką. Tas laikotarpis labai svarbus, nes turi didelę įtaką ateities veiksmams.
Kai mano vaikelis gimė stengėmės sukurti jam saugią aplinką. Iki 3 mėnesių turėjo tik vieną mažą lengvą pabarškutį, tam kad formuotųsi saugumo jausmas, o žaislai jo netrikdytų. Darėm įvairius pratimus pradedant pedučių ir rankyčių mini masažiukais, kas manau (gerina) kraujotaką ir teikia prisilietimo malonų pojūtį. Kuo daugiau skirtingų (pageidautina) gerųjų jutiklių jaučia vaikas tuo palankiau jo emocinei būsenai. Taip pat kažkiek į viršų keldavau kojytes ir rankytes, šis veiksmas labia džiugino mažąjį. Stengiausi rodyti visokiausias minas, grimasas, šypsenas. Nusisukdamas berniukas lyg išreikšdavo nesidomėjimą tai greit pakeisdavom veiklos kryptį: pvz.: įdėdavau į lavinimo kilimėlį. O ten gausybė skirtingų formų žaisliukų ir kvadratiniai ir apvalūs ir čežantys ir kieti ir minkšti. Tokia įvairovė nuvargindavo kelis mėnesius turintį pilietį ir jis migdavo jau pačiame lavinimo kilimėlyje. Tiesa neilgiau nei 20 minučių.
Sekantys momentai buvo kai eidavome į lauką ir vaikelis viską matydavo pirmą kartą. Medžius, paukščius, gyvūnus, žmonės, visa tai kas mums įprasta ir normalu. Kaskart vis kitaip reaguodamas, rodydamas tam tikrus nuostabos žvilgsnius. Asmeniškai nemėgau vežimo (kol vaikutis lengvas buvo) tad pasivaikščioti keliavome su nešyne. Joje ir vaizdas ir pojūtis kitoks, tuo labiau viską galėjau aiškinti, sakyti ir rodyti. Po informacijos pateikimo poilsis vežime arba lovelėje. Jau ilgesnis nei 20 minučių.
Kita veikla, kuri mums buvo aktuali ir naudinga tai spalvotų knygučių žiūrėjimas, netgi mokėmės kūdikio gestų kalbos. Aš vis stengiausi perprasti ką berniukas nori pasakyti ir bandydavau jam panašiai atsakyti. Ko gero susikalbėdavom, tik pati nelabai suprasdavau apie ką ,,eina” kalba. Bandėme ir gyvūnėlių bei žvėrelių garsus atkartoti. Lavinome muzikinį skonį klausydamiesi klasikinės muzikos kūrinių. Tuo metu mažasis visad buvo rimtas, susimąstęs.
Paklausite kokią įtaką tai turi vaiko auklėjimui? Galiu tvirtai atsakyti, kad didelę. Juk pirmieji mokytojai, kurie esam Mes tėvai supažindiname vaikutį su pasauliu, kuriame jis praleis visą savo gyvenimą. Duodame jau sukramtytą ir švelnią informaciją apie tai kas dedasi čia kur jis yra. Pradedame auklėjimo pradmenys nuo svarbaus aplinkos pristatymo. Pripildome jo smegenėlių stalčiuką pirmaisias – paprastaisiais dalykais, nes tai svarbiausi pagrindai. Ir turėdamas pamatus rėgėjimo bei supratimo laukas plečiasi vis gilyn. Žinoma nuo 1–2 m. didėjant vaikelio galimybėms vis daugiau atsiranda situacijų, kai tėvai turi parodyti ribas, kas galima, o ko negalima. Kai kuriems tėvams tai kelia didelių sunkumų, nes susiduria su stipriomis, priešiškomis vaiko reakcijomis. Tai natūralus raidos etapas, kai vaikui tenka išeiti iš savo „komforto zonos“. Tačiau vaikeliui augant ir atrandant vis daugiau savo galimybių, tuo pat metu susiduriama su realybe, kuri atskleidžia, kad jis yra mažas ir priklausomas nuo suaugusiųjų. Nuo tėvų gebėjimo jautriai atliepti į vaiko poreikius ir parodyti, koks elgesys netinkamas, o koks tinkamas, priklauso, ar vaikas išmoks, ar neišmoks perimti taisykles ir pritapti. Ir neturime pamiršti, jog mokytis tinkamai auklėti savo vaiką niekada nevėlu.
Super 😀 Lauksim kitų blogų 😉