Šį savaitgalį šurmuliuojant jubiliejinei knygų mugei pristatau Marinos Stepnovos romaną "Italų pamokos".
Jei atvirai, knygos pati gal nebūčiau pirkusi su išankstiniu nusistatymu, ką jau čia ta rusė gali tokio įdomaus parašyti.
Klydau! Marina Stepnova sugriovė mano vidinius įsitikinimus. Ji gali rašyti taip, kad po jos dar porą dienų nesinori nieko skaityti, nes mintyse vis dar "virškini" josios tekstą. Josios siunčiamą žinutę skaitytojui - gali gyventi taip, kaip nori! Gali mylėti, džiaugtis gyvenimu, jei tik esi laisvas. Laisvas nuo kitų nuomonės, nuo savigraužos, nuo politikos, nuo valstybės. Meilė sau, meilė kitam kuria stebuklus. Ko gero, apie tai ir knyga.
Tiesa, pasakojimas persmelktas itin niūrios "sovietinės tikrovės", tad skaityti nelengva, bet įdomu. Atpažįstami kultūriniai sovietmečio ženklai nukelia į praeitį, primena, kaip gyveno mūsų tėvai, ką patys vaikystėje matėm, padeda apmąstyti, kokius pėdsakus tai paliko mumyse.
Vieno žmogaus istorija- kartu ir tautos istorija. Liūdna, niūri ir kartu teikianti viltį.
Ne šiaip lengvas skaitinys prieš miegą, vis tik ir su jarštos meilės istorija.
Rekomenduoju!
Beje, yra ir šios autorės "Lazario moterys". Daug gerų atsiliepimų, tad jau įtraukiau į skaitytinų kūrinių sąrašą.
Ačiū Mamyčių klubui už tikrai gerą knygą!
