Kai pirmą sykį išgirdau apie elfus ant lentynos, buvau įsitikinusi, kad tai labai sena, ir žinoma, amerikietiška tradicija. Dėl antro punkto buvau teisi, dėl pirmojo - tik iš dalies.
Pasirodo, ši linksma tradicija prasidėjo 2005 m. JAV, kai Carol Aebersold su dukra Chanda Bell išleido knygutę vaikams „Elfas ant lentynos: Kalėdų tradicija“ („The Elf on the Shelf: A Christmas Tradition“).
Knygos autorės. Foto iš interneto
Ją ir dabar galima įsigyti. Parduodama ji supakuota kartu su elfu – žaisliuku. Dabar atsiradę ir daugiau personazų. Elfai turi augintinius: Arktinė lapė, šuniukas ir žinoma, elnias. Ir knygų dabar yra kur kas daugiau nei viena, nuo kurios viskas prasidėjo. Yra net visa parduotuvė, kuri prekiauja tiek žaislais, tiek knygomis, užduotėlėmis bei įvairia atributika.
Kaip pasakoja autorės, tada jų šeima išgyveno sunkius laikus, trūko pinigų ir žodžiu, buvo liūdna... Tačiau vieną dieną dukra Chanda pamatė pas mamą namuose savo vaikystės žaislą - elfą žvalgą. Jų šeimoje jau buvo tokia tradicija: nuo Padėkos dienos iki Kūčių atkeliaudavo šis elfas. Jis stebėdavo vaikus ir kas vakarą keliaudavo pas Kalėdų senelį į Šiaurės ašigalį pranešti , ar vaikai buvo geri. Nepasakojama, ar tas elfas krėsdavo pokštus. Jis tiesiog gyveno ir stebėjo.
Taigi, moterys pamanė, kad šia savo tradicija būtų gerai pasidalinti su kitais. Jos parašė knygelę.
Deja, daugelis leidyklų atsisakė knygą spausdinti. Tada šeima sukaupusi visą drąsą surizikavo - investavo savo santaupas ir atidarė savo leidyklą. Taip prasidėjo nykštuko ant lentynos istorija. Didžiausias pirkimų pliūpsnis prasidėjo tada, kai žymi JAV aktorė Jennifer Gardner buvo nufotografuota nešanti vieną tokį elfiuką. Kūrėjas užplūdo užsakymų lavina. Vis dėlto, kiek daug reiškia reklama!
Taigi, elfų manija gyvuoja ir dabar, ir jau atėjo ir į mūsų šalį.
Atmetus visą komercinę dalį, manau visai įdomi tradicija. Juk nebūtina pirkti viską, ką tau siūlo. Galima adaptuoti pramogą prie savų tradicijų.
Nors yra ir kita medalio pusė. Psichologai įžvelgia elfų žalą. Jie mano, kad vaikas gali įsigąsti jį nuolat stebinčio elfo. Iš čia gali atsirasti įvairūs sutrikimai ir kompleksai.
Man atrodo, viskas priklauso nuo to, kaip žaidimas bus pateikiamas. Svarbu nepamiršti, jog tai tik žaidimas ir neperlenkti lazdos gąsdinant tais slaptais stebėjimais. Jau geriau tegu tie elfai krečia pokštus!
Beje, kai sakiau, kad dėl tradicijos senumo suklydau tik pusiau, tai ir turėjau omeny, kad komercinę sėkmę elfas surado tik 2005, tačiau pavienės šeimos, tokios kaip Carol ir jos dukrų šeima, apie nykštykus jau žinojo iš seniau. Iš kur atėjo ta tradicija, nėra aišku. Bet Amerikoje panašūs nykštukai jau buvo 60'aisiais metais. Jie buvo, jei neklystu gaminami Japonijoje. Ir net jų išvaizda buvo labai panaši.
Taigi, dažnai nauja yra pamiršta sena. Ir čia man pasidarė labai įdomu, o kokias Klėdų tradicijas jūs atsinešėte iš savo šeimų? O gal sukūrėte naujas?
Kitais metais ir pas mus apsigyvens elfiukas 😉
Ačiū, puikus pasakojimas, net nežinojau jos. Mano vaikystėje jokių advento kalendorių nebuvo. Su pirmuoju vaiku buvau užsukus nykštuko ratą, kurio pernai skausmingai atsisakėme (papasakosiu atskirai), tad lieka pas mus namie ne nykštukai, o tik žaismingas kalendorius😀