IRMA: "Mat jį velnias prizus ir garbę"

 Reikia rašyti lapą kitą sutarto viešo dienoraščio (geras derinukas), o projektas bent jau man atrodo visiškai išsisėmęs ir praradęs bet kokią intrigą. Gerai, kad dar Vaida kartas nuo karto pasitaško ,,šūdinom” emocijom ar Aušra vaizdingai atsisveikina su dar vienu pundeliu kilogramų.

Sau atrodau per liesa

Pagrindinė mano pasyvumo priežastis —  tiek sumažėjęs svoris, kad atrodau sau jau per liesa. Neliko nei šlaunų, nei tų, kurie kiekvienos šeimininkės daržą puošia. Tik kažkokie niufaulendo ausų likučiai. Man sunku patikėti, kad taip gali sumažėti apimtys praradus tik 5 kg. Neįsivaizduoju, kaip aš ten registruodamasi į šį projektą norėjau sverti 62 kg. Šiaip jau tiek svėriau prieš trečią  gimdymą. Tikriausiai noras to nerealaus lieknumo tebuvo užslėptas buvusios jaunystės geismas.

Mat jį velnias prizus ir garbę

Dabar manau, kad, kai ant nosies tiksi keturiasdešimt, geisti dvidešimtmetėm būdingo lieknumo yra tas pats, kas norėti kaišytis svetimomis plunksnomis. Be to, ir Gemmos atliktas tyrimas nurodo, kad mano idealus svoris yra būtent 67. Toks svoris nurodomas ne tik atsižvelgiant į ūgį, amžių, bet ir į kitus, individualius kūno duomenis. Taigi nusprendžiau paklausyti specialistų balsų ir daugiau neliesėti. Mat jį velnias tuos prizus ir garbę.

Kas geriau: laimėti ar nusipirkti suknelę?

Tik kad nuobodu. Pažiūriu, kaip merginos ardosi liposažais ir vis intensyvėjančiomis mankštomis dėl dailesnių kūno formų ir tos suknelės, ir ...  pavydžiu. Be abejo, galima pasiguosti, jog už masažams ar kitoms procedūroms išleistus pinigus jau seniai dvi  sukneles buvo galima nupirkti ar kad vyras kaip paguodos prizą nupirktų bet kokią suknelę, bet visa tai yra ne tas. Laimėti suknelę ir nusipirkti — tai toks pat skirtumas, kaip patirti vienos nakties nuotykį iš aistros ir keletui valandų užsisakyti žigolo.

  Vis dėlto būčiau neteisi, jei nepaminėčiau, kad ne visos tos suknelės taip trokšta. Priežastis paprasta: šiuo metu mažai kas šventes iškilmingai švenčia, vakarėliuose dominuoja sportinis stilius, tad dizainerių suknelės dažnai dulka spintoje. Bet aš šito požiūrio nepalaikau. Man suknelė yra toks grožis, kad šventiška nuotaika apima vien į ją pasižiūrėjus. Kita vertus, tai ne tik ėjimo į teatrą būtinas atributas, bet ir bet kokios dienos, kai nori ją paversti kitokia, ypatinga, būtinybė.

Žydras kosstiumas, gėlėtas kaklaraištis ir Pučkorių atodanga

Pavyzdžiui, pirmiausia, ką padaryčiau laimėjus suknelę, tai ja apsivilkusi su kostiumuotu vyru išeičiau pasivaikščioti po Pučkorių atodangą. Jei dar šalia atsirastų draugų pora, kurių vienas būtų su žydru kostiumu ir raudonu gėlėtu kaklaraiščiu, o kitas su aguoniškai plevenančia suknele, tada dvigubas kaifas garantuotas. Žmonės šypsosi, visi galvoja, kad kriziniai švenčia vestuves, o tau taip gera, šilta, atrodo, jog gyvenimas tik tik prasideda. O jei dar galimybės leistų pas tą dizainerę ir dukrom suknias užsakyti, tai iš viso — gyvenk ir žvenk.

Tarp realybės ir fantazijos

Beje, man patiko jaunos mamytės, pirmą kartą besiruošiančios minėti Motinos dieną savo šeimoje, MK iškeltas klausimas, kaip ją švęsti. Iš tikrųjų tai labai gražus noras, siekis kurti tradicijas, gyventi įdomiai ir kitaip. Tada tingėjau rašyti, bet labai puiku tą dieną turėti tradiciją pietauti gamtoje. Ir nesvarbu, koks oras. Ir ypač tam labai tinkama prie Pučkorių piliakalnio esanti pievelė, šalia Saulės laikrodžio. Kai ten pietaujame, visada įsivaizduoju, kaip būtų puiku, jei per Motinos dieną čia tviskėtų daugybė margaspalvių staltiesių su užkandžiais ir aplink susispietusių šeimų. Kažkas panašaus į Mane ,,Pusryčius ant žolės“. Tai tiek realybės ir fantazijos šiandien.

    Jei būčiau Vaida, pasirašyčiau — Orka. Žinau, kad Vaida turi puikų humoro jausmą ir dėl to tikrai neįsižeis.