IRMA: Labiausiai noriu priprasti sveikai gyventi

Kai perskaitau knygą, į skaitymo dienoraštį užsirašau man patikusią mintį, idėją ar tiesiog kokį vieną kitą įspūdingesnės raiškos sakinį. Kartais būna, kad nerandu ne tik nė vieno sakinio, bet ir nė vieno nors kuo man naujo žodelyčio.

Tada manau, kad pasirinkdama skaityti šią knygą veltui sugaišau laiką. Taip pat vertinu filmus, parodas ar paskaitas. Taigi „nurašyti“ ar „nenurašyti “ į nuostolius pirmosios savaitės projekto ,,Pasitik pavasarį lieknesnė“susitikimus?

„Vienu kartu suvalgyti tiek, kiek telpa rieškutėse, valgyti 5 kartus per dieną“ ir ... „Per dieną žmogus turėtų padaryti 10 000 žingsnių“ – bent jau man tai yra tai, dėl ko vertėjo atvažiuoti į klubą, ir tai, ką norėčiau įrašyti į savo smegeninės dienoraštį visam likusiam gyvenimui.

Šiaip jau mes lieknėsime, jei neklystu, pagal K(Ch – ?) azano sistemą, gal kam ji ir žinoma, bet man ji buvo nauja ir sužavėjo savo paprastumu: kiek žmogaus ranka turi pirštų, tiek turi būti valgymų per dieną, ir vienu kartu suvalgyti ne daugiau negu telpa rieškutėse.

Tarsi pati gamta įrašė, užkodavo žmoguje svarbiausias mitybos taisykles. Iš tiesų, visa, kas genialu, paprasta. Šių dviejų taisyklių visiškai užtenka, kad neturėtum antsvorio. Mano nuomone, tik tiek ir reikia iš savęs pareikalauti, kad būtum liekna ir sveika. Viskas, sulieknėjimo sistemos retransliacija, bent jau iš mano pusės, baigta.

Tačiau ne tik nauji ir naudingi kitų sumanymai, su kuriais sutinkame, praturtina gyvenimą. Ne mažiau emocijų sukelia ir idėjos, kurioms nepritariame. Neatsimenu, kas, žinau tik, kad tikrai ne aš, yra pasakęs, jei radai mintį, kuria žaviesi, pabrauk vieną kartą, o jei radai tokią, kuriai nepritari, pabrauk du kartus. Aukso žodžiai.

Juk išgirdusi priešingą požiūrį, esi priversta ginčytis, mąstyti, gal kartais net pripažinti, jog iki šiol klydai ir taip patobulėti. Tuo tarpu, kai kalba bendraminčiai, belieka pritariamai kinkuoti galva ir ... žiovauti. Bent jau man įdomu tik tai, kas sukelia ginčus, įdomu kritika.

Liaupsės, visokie teigiami aikčiojimai tik migdo. Taigi šią savaitę mus mokė mylėti save. Ir pirmoji paslaptis, kuri buvo net ant veidrodžio išskirtiniame fone užrašyta, tai – „Myliu savo kūną tokį, koks jis yra dabar“.

Manau, visoms storulėms reikėtų įkalti priešingai – ,,Nekenčiu savo storo ir išplerusio kūno“. Čia tai bent būtų stimulas sportuoti ir coliukiškai maitintis.

Manau, mes visos dalyvės ir esame šiek tiek patukusios tik dėl to, jog jau mokame mylėti savo kūną toks, koks yra. Mes sau gražios ir tokios. Jei labai rimtai ir atvirai, tai dar gerokai pasvarstyčiau, kokia sau gražesnė: 72 kg ar 62 kg, kokia buvau prieš dvejus metus, prieš trečiąjį gimdymą.

Taip, buvau grakštesnė, lengvesnė, greitesnė, bet už tai ir raukšlėtesnė, kaulėtesnė, ne tokia moteriška. Tad šis projektas man tikrai nėra svarbus svorio mažinimo prasme. Gal net nenoriu vėl sverti 62 kg.

Labiausiai noriu priprasti sveikai gyventi: saikingai, kultūringai ir inteligentiškai maitintis (pavyzdžiui, man nieko nėra gražiau už moterį pietums valgykloje suvalgančią du gabaliukus žuvies su majonezu ir ... pakylančią nuo stalo. Man, kaimietei, visados reikėdavo sriubos, antro, deserto).

Taip pat noriu išmokti kasdien daryti mankštą, priprasti eiti pasivaikščioti. Tam, kad prie viso to mane „Gemma” pripratintų, ir aukoju savo dabartinį moteriškumą, žydėjimą ir tuos 10 kg. (Šypsosi.)

Vis dėlto didžiausias šios savaitės netikėtumas, kurį knygoje būčiau pabraukusi dviem brūkšniais, buvo man porą Mamyčių klubo viražų, sukėlusių ir šypseną, ir liūdesį. Juokiausi, kai pamačiau, kad paskelbtas totalizatorius, kuriame kiekviena gali už mus statyti kaip už … arklius.

Gerai dar, kad mamytės kultūringos ir mūs…dantų neaptarinėja. Taigi belieka nusižvengti juoku juodbėrės kumelės ir visoms įvertinusioms mano pajėgumą ir už mane pastačiusioms padėkoti. Gaila bus nuvilti, bet tikriausiai teks, nes aš iš tų, kurioms sekasi meilėje, bet nesiseka darbe.

O šis projektas bent jau man – darbas, juodas ir nelengvas. O kai dirbi daug ir sunkiai, visuomet norisi ir atitinkamo įvertinimo. Tad nuliūdino, jog vis dar nebus paskelbti dalyvių vertinimo kriterijai. Man yra sunku žaisti žaidimą, kurio taisyklių nežinau.

Suprantu, kad ne dėl prizų mes susirinkome, tiesą sakant, net nežinojome, jog bus renkama nugalėtoja ir gausiai apdovanojama (o dovanos tokios, kad kaip brolienė sakė, dėl jų ir badauti, ir pavalgius, atsiprašau Jūsų, nusivemti verta). Aišku, didžiausia dovana yra sveiko gyvenimo įgūdžiai, dovanojantys ir kraunantys brangiausią turtą – sveikatą.

Vis dėlto, kad šie trys mėnesiai paliktų vien gerus atsiminimus, kad neliktų kartėlio dėl neteisybės (o mes jau esame įpratę iš žiniasklaidos girdėti, kaip įvairius konkursus laimi ne tie žmonės, t. y. ne patys stipriausi) – manau, žalinga nuo visų slėpti vertinimo kriterijus, kaip sako svetainė, neatidengti iš karto visų kortų.

Tai konkursas, viešas ir daugiadienis, sunkus ir alinantis, tokiu atveju skaidrumas negali būti trūkumas, tik didelis didelis privalumas. Bent jau man tas slaptumas sukelia nemalonų, iš tikrųjų kažkokio kortinio žaidimo kvapą.

Žinau žinau, žiniasklaidai, kad ji būtų įdomi, reikia išlaikyti intrigą, bet ar šiuo atveju kaina ne per didelė? Labai norėčiau išgirsti ir kitokią nuomonę, nes neįsivaizduoju, kokie galėtų būti jos argumentai (be to žiniasklaidai būtino šou elemento), pateisinantys projekto dalyvių galutinio vertinimo slaptumą.

Nebent tai, kad Mamyčių klubas iki šiol dar tų vertinimo kriterijų nėra sugalvojęs. Sutikite, kad tai nėra lengva. Projekte dalyvauja, išskyrus Aušrą, tik keletą kilogramų antsvorio turinčios mamos, tad vertinti pagal tai, kiek kiekviena sumažino savo svorį, visiškai neteisinga, nes startinė padėtis nevienoda.

Juk nei Ieva, nei Vaida negali mažinti savo svorio 20 kilogramų, nes neturi tiek resursų. Kita vertus, gydytoja sakė, jog sveikiausia sumažinti svorį iki 4 kg per mėnesį. Taigi norisi laimėti, bet nesinori kenkti sveikatai.

Dienoraščio pildymas – taip pat vėjai, ar kaip pasakytų dzūkai, vieni grybai, nes rašyti gali, ką tik nori. Atiduoti Mamyčių klubo lankytojoms spręsti, kuri verta nugalėtojos vardo, ir kaip mes juokaujame, tos suknelės, taip pat nėra racijos, nes visi žinom, kaip tie balsavimai vyksta.

Tikrai nesinori skambinėti visiems draugams ir trečio vandens nuo kisieliaus giminėms bei prašyti, kad už tave pabalsuotų. Nors Mamyčių klubo svetainei tai, be abejonės, būtų labai gera reklama.

Tikrai nuoširdžiai sakau, nežinau, kokie vertinimo kriterijai būtų objektyvūs ir niekam nepaliktų jokių nuoskaudų. Kad drąsiai ir džiaugsmingai galėtume prieiti prie nugalėtojos, pažiūrėti į akis ir pasakyti: „Tu iš tiesų buvai stipriausia ir valingiausia. Šiandien Tu, be jokios abejonės, pati geriausia, sveikiausia ir man tikrai nebuvo gėda Tau pralaimėti! Sveikinu!”.

Labai įdomu būtų sužinoti, ką apie tai galvoja pačios dalyvės ir jų žiūrovės?