Koks malonumas skaityti įtraukiančią, viliojančią keliauti toliau ir toliau, knygą! Tokia knyga - Irenos Buivydaitės "Rožių dvaras". Esu labai dėkinga Mamyčių klubui, leidyklai "Alma littera", romano autorei už šią šviežut šviežutėlę knygą (išleistą 2019 m).
Romanas jau pačioje pradžioje intriguoja. Miršta dvaro valdytojas, dar visai tvirtas vyras, visą gyvenią kaupęs turtus, gražinęs, tobulinęs savo dvarą, palikdamas sielvarto palaužtą savo žmoną ir didžiules skolas. Kadangi jau net pats romano pavadinimas žada siužetą apie dvarą, tas dar smalsiau - tai kaip gi čia bus su dvaru?...Išties romano ašis - dvaro valdytojo našlė žmona, kuri visa savo siela suaugusi su šiuo dvaru, apsodintu rožynais. Romanas - apie tai, kaip našlė vaduojasi iš sielvarto, prarasdama didžiąją dalį dvaro, į kurį gyventi atsikrausto jai svetimi žmonės su šeimomis. Knygos vertingoji mintis - jog didžiausia vertybė - žmonės, geri santykiai su jais. Būtent tai ir padeda našlei nugalėti sielvartą ir tarsi atgimti iš naujo. Perskaitęs šį romaną supranti, kad su vieno pabaiga, gyvenimas nesibaigia. Vieno pabaiga yra kito pradžia. Gyvenimas, pažerdamas sunkumų, pažeria ir nuostabių dalykų. Tiesiog nereikia "užsidaryti" savo sielvarte, matyti kitus žmones, kurie taip pat gali turėti sunkumų ir pagalba net visai svetimus žmones gali suartinti.
Rekomenduoju lengvam prasmingam skaitymui!
Ačiū, Kodėlčia! Tikrai verta!
Šita jau laukia eilės mano skaityklėje. Gražiai atsiliepėt!