Ir tada atėjo žiema

Ilgai laukta, ilgai svajota. Tikra. Balta. Su daug sniego.

Pūsnyse mes bėgiojome, kritome voliotis, daryti sniego angelus ir žaisti gniūžčių karą. Vaikams tikrų tikriausias džiaugsmas. Spygavimai iki pakimimo, šypsenos iki ausų ir šlapi nuo sniego iki apatinių.

Jau tapusi tradicija po pamokų bent trumpam išbėgti į mišką ir pasimėgauti krentančiu nuo medžių sniegu. Pasiglausyti to smaugs girgždesio po kojomis ir nušalti nosies. Šį kartą taip gera. Dar neerzina. Dar nepabodo. Vienintelė pramoga, kuria dar mėgaujamės ir laukiame kada vėl.

Prisivilioti grįžti namo sunku. Kol kas veikia frazė „gal namo kakavos su sausainiais“ suveikia puikiai. Kaip ilgam nežinau. Bet kol kas ja ir naudojuosi, kai jau matau, kad prasideda sniego perteklius ant žandų, kaktos ar už kapišono.

Tikiuosi sniegas mūsų dar neapleis, bet ir nenukankins kasdieniais takelio valymais.