Indrės istorija apie didžiausią gyvenimo svajonę - mažylio įsivaikinimą

Su Indre susipažinau prieš gerus šešerius ar septynerius metus, kai savo jau šiek tiek paūgėjusiai dukrai ieškojau auklės. Indrė iš karto susibendravo su mano trimete Saule. Jos kažkaip “prilipo” viena prie kitos. Mačiau, kaip dvidešimt kelerių metų mergina moka su vaikais tiesiog būti, juos prakalbinti, prajuokinti.

O kai Indrė susirado darbą pagal specialybę, mūsų draugystė ir toliau tęsėsi. Galvodavau, va kai vieną dieną Indrė turės savo vaikų, kaip jiems pasiseks, kad turės toookią mamą. Ilgą laiką nežinojau, kad ji negali pastoti. Kartą prie kavos puodelio man apie tai užsiminė ir atskleidė visą savo istoriją. Sužinojau didžiausią jos paslaptį - kad seniai puoselėja mintį su vyru įsivaikinti mažylį.

Klausiau ir galvojau - kokius biurokratizmo kelius turės jie pereiti, kol jų šeimoje krykštaus vaikutis (juk visi esame girdėję, kad įsivaikinti vaiką, juolab ne užsieniečiui, reikia laukti ne metus ir ne dvejus). Pakalbėjome ir aš apie tai pamiršau, kol vieną dieną sulaukiau Indrės skambučio: "Žinai, pasivaikštom, noriu kai ką papasakoti".  “Gal laukiesi? - spirgu nekantraudama. “Na.. ne visai, panašiai...”, - paslaptingai tarstelėjo.

Ir, žinote, ką…neatsimenu, kaip pralėkė valanda ar dvi, kol mes vaikštinėjome miško takeliais ir plepėjome. Indrė pranešė didžiąją naujieną - "Mes turėsime sūnų!" Negalėjau patikėti. "Ne, ne nesilaukiu - mes pagaliau pradėjome įsivaikinimo procesą".

Va taip. Nors laukė ilgas kelias, tačiau jos akys spindėte spindėjo. Jos nebaugino niekas - kiek laiko tai truks, ką reikės ištverti. Ji jau mintyse sūpavo ant rankų savo mažylį. Beje, turbūt paklausite - o kodėl sūnų, iš kur ji žino?

Bet tegu Indrė apie tai pati papasakoja….

"Dažnai girdžiu, kad sakoma, jog norint įvaikinti vaikutį, reikia nueiti „kryžiaus kelius“. Galiu pasakyti, kad dabar, kai pati praėjau šį kelią – tai yra ne „kryžiaus kelias“, o kantrybės patikrinimas. Tai kaip egzaminas, ar esi tinkamai pasiruošęs priimti likimo dovaną. Vieniems šis kelias trunka apie pusmetį, kitiems ilgiau - apie metus, ar du. Viskas priklauso nuo šeimos lūkesčių.

Su vyru negalėjome susilaukti savo vaikelio. Sužinoję priežastis, nusprendėme nedaryti dirbtinio apvaisinimo procedūrų. Pagalvojome, kad geriau įvaikinam vaikelį, taip bent vienas paliktas vaikutis galės augti šeimoje. 

Po šio mūsų apsisprendimo per Šv. Valentino dieną (taip tiesiog sutapo) nunešėme dokumentus į savivaldybę. Tuomet po gerų dviejų savaičių pradėjome lankyti kursus. Buvo dešimt užsiėmimų po tris valandas vieną kartą per savaitę. Juos turėjome lankyti abu. Patikėkit, kursai tikrai buvo labai naudingi, nes tai nebuvo vien tik teorijos skaitymas, bet kursus vedandieji dalinosi patarimais, kaip padėti įvaikintam vaikeliui įvairiose gyvenimo situacijos, buvo įvairios užduotys bei praktiniai užsiėmimai. Net nepastebėdavau, kaip praeidavo tos 3 valandos ir su nekantumu jau laukdavau sekančių užsiėmimų.

Vienas iš užsiėmų buvo - „svečiavimasis namuose“. Kursus vedandantieji (psichologas, mama auginanti vaikus ir vaikų namuose dirbantis asmuo) apsilankė mūsų namuose, pasidomėjo, kur miegos vaikutis, galėjome pakalbėti atviriau ir asmeniškiau nei grupėje. Paskutiniame užsiėmime patirtimi dalinosi šeimos, kurios jau yra įvaikinusios vaikus. 

Po gero mėnesio apie mus vedantieji rašė išvadą (kad galime būti įtėviai) vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai. Kadangi vyras dėl komandiruočių keliuose užsiėmimuose nebuvo – išvada buvo atmesta. Mums su kitą grupe reikėjo sudalyvauti tuose užsiėmimuose, kuriuos vyras praleido. Todėl dar trys mėnesiai praėjo, kol išvada buvo priimta. 

Prieš Šv. Kalėdas mes buvome įrašyti į šeimų, norinčiųjų įvaikinti sąrašą. Sąrašas yra sudaromas atskirai berniukų, mergaičių ir, kai tėvai nurodo, kad lytis nesvarbi. Mes eilėje buvome 35-ti ir  norėjome berniuko!

Taigi, prasidėjo laukimas...Po Šv. Velykų jau buvome 11 ir vis artėjo ta diena, kada turėjome gauti pasiūlymą apie vaikutį.

Šių metų liepos viduryje gavome elektroniniu paštu vaikelio pasiūlymą su nuotrauka. Pamačius iš karto jį pamilau ir jau tą pačią dieną norėjome su vyru pas jį nuvažiuoti, tačiau kūdikių namuose yra griežta tvarka.  Suderinę susitikimo dieną nuvykome su vaikeliu susipažinti. Nuojauta manęs neapgavo! Taip, tai buvo tikrai nuostabus vaikutis, kurį norėjosi iš karto parsivežti namo.

Apie mėnesį lankėme jį kūdikių namuose, kol susitvarkėme laikinąją globą ir vaikutis jau buvo mūsų namuose. Negalėjau patikėti! Po teismo sprendimo, kad mes vaikelio tėvai – 1,5 metukų sūnelis savaitę jau gyveno kartu su mumis. 

Mes esame labai laimingi, kad galime būti tėveliais ir rūpintis savo sūneliu..."

Štai tokia viena laiminga įsivaikinimo istorija. Reikėjo matyti, kaip Indrė atrodė, kai pirmą kartą pamačiau ją kartu su sūneliu. Be galo laiminga ir spindinti. "Susipažink, čia mano sūnus", - šyptelėjo ir po trumpos pauzės pridūrė "Įsivaizduoji, aš jau mama".

Padaviau mažajam vyrukui ranką ir kūnu perbėgo šiurpuliukai.

Tikėjimas, viltis ir meilė - tiek nedaug tereikia, kad svajonė taptų tikrove.