Su šiuo mažuoju karalaičiu jau truputį daugiau nei mėnesį laiko lankome Mažųjų Valdų 7 intelektų būrelį.
Beprotiškai noėjau jį išbandyti, nes girdėjau vien teigiamus atsiliepimus. Nemeluosiu, labai knietėjo išbandyti, kas ten per stebuklai vyksta.
Kai buvome pirmoje pamokėlėje, mokytoja paklausė, ko tikimės. Ir mano užduotis ir lūkestis buvo išmokyti vaiką užsiimti savimi ir netampyti man už klešnių, kai liekame vieni. Nedėjau vilčių, kad taip nutiks. Nepiešiau visko rožinėmis spalvomis ir kiek skeptiškai vertinau, bet smalsumo vedama surizikavau.
Mūsų užsiėmimai vyksta du kartus savaitėje. Iš pradžių toks tempas kiekgąsdino, ar nepavargsim, ar nebus sunku, ar ne per daug. Dabar labai džiaugiuosi, kad rinkomės intesyvųjį variantą. Vien žodžiai "ruoškimės, vyksim į tavo mokyklėlę" sūnui veikia kaip didžiausia motyvacija. Jis pamiršta ką daręs, lekia prie durų ir laukia.
Ar jis išmoko užsiimti savimi? Oooo, taip! A6 galiu dingti iš akiračio ir jis manęs neieško, galiu ramiai pasidaryti savo "darbus", išnešti šiukšles ar pabūti su savo mintimis tualete. Ir taip puiku. Jau buvau praradus viltį:)
Ką mes ten veikiame? Daug mokomės. Teorija mamoms, kaip ugdyti vaikučius, ir daaaaug lavinamųjų žaidimų vaikams. Kas savaitę mūsų namų sienas puošia vis kitokios korteles, iš kurių mes mokomės. Šios savaitės mūsų misija - pasaulio vėliavos. 10 vnt kortelių, kurios mus pasitinka ryte, ir vaikas jau nuo vienos prie kitos pirštu veda, laukdamas, kol mama jam įgarsins, kas per vėliava čia kabo. O žinot, kas yra smagiausia? Kad vyresni nori nenori, matydami visa tai, patys domisi ir jau išmoko žymiausius Leonardo Da Vinčio paveikslus, ir pasaulio vėliavas :) vienu šūviu šaunu 3 zuikius.
Mes daug skaičiuojame. Visur ir visada. Mes žaidžiame su mašinomis, bet ne šiaip "brum brum", mes žaidžiame su konkrečiais modeliais "žiūrėk, Ignukui, o čia važiuoja Audi. O dabar prie jos artėja Ford".
Ir tai, taip "užkabino", kad ėmiau vis labiau ir labiau domėtis, skaityti. Ir atėjo toks nusivylimas, kad anksčiau neatradau šio stebuklo. Juk galėjau ir Gabrielę ten vesti. Ech...ir kaip dažnai trūksta tos kokybiškos informacijos.
Ir galiu pasidžiaugti didžiausiu pasiekimu, kuris įvyko vos prieš kelias dienas. Išbėgau išnešti šiukšles. Ateinu pri duris, o Ignukas tekinom lekia iš svetainės ir šaukia "ten" rodydamas į virtuvę. Galvojau, gal kokį žaislą numetė ir tingi pats pasiimti. Sakau jam "eik, ir paimk, ką numetei". O jis "ne" ir vėl rėkia "ten" ir tempia mane už rankos. EInu iš paskos. O jis ištiesia savo mažą rankytę į vietą, kur stovi namų telefonas ir rėkia "ten". Klausiu sūnaus "kažkas skambino?" Išgirstu teigiamą atsakyma. Patikrinu. Tikrai taip. Praleistas skambutis:)
Mūsų programa artėja į pabaigą. Bet tai tebuvo mažas žingsnis link kokybiško ugdymo. Tęsiu. Būtinai tęsiu. Tai veikia, ir aš tuo džiaugiuosi. Tai mano geriausias atradimas, kokį tik galėjau patirti. Didžiuojuosi sūnumi ir tikiu,kad artimiausiu metu jis mus nustebins dar ne tiek:)
👍