Gyvybės ratas: sodo-daržo tituluotieji

  Šis blogas skirtas mamytėms, kurios turi savo daržus, sodus. Kaip matau, nelabai jos MK rašo šia tema, ir tikriausiai suprantama - tam nebelieka laiko. Pavasarį nesvietiškai laukiu momento, kada galėsiu darže pasėti pirmas daržoves, prisisodinti pilnus vazonus gėlių. Pradėjus augti daržovėms, gėlėms, viskas taip įsisiūbuoja, jog pradedi nebespėti žengti koja kojon su savo daržu-sodu: šiltnamis po savaitės nebuvimo jame virsta džiunglėmis, kai kurios vazoninės gėlės (nepalaistytos vos keletą dienų), išsižada gyvenimo pas tokius šeimininkus ir t.t. Bet nežiūrint pašėlusio vasaros tempo, visko yra tame sode-darže, ne vien nusivylimai, bet ir džiaugsmai. Taigi...suteikiu šansą žvilgtelėti.

Ypatingasis šios vasaros titulas "Gimęs šliaužioti, bet gali kabėti" suteikiamas moliūgui. Kai daržo teritorijai nesinori skirti daug vietos, suprantama, jog moliūgai, pasodinti vienoje iš penkių daržo lysvių, atrodo tikra prabanga. Po galais, atleiskite man, moliūgai, aš jus labai myliu ir mėgstu, todėl kaip kokius karalius pasodinau daigelius į vazonus, o jiems augant, ištiesiau siūlus, kuriais moliūgai užlipo į obelį. Ravėjimo - nulis, tik - laistymas ir paaugusių moliūgų parišimas į tinklelius, nes kitaip neatlaikys svorio. Taigi, rudenį tikrai valgysim moliūgienę. Ir obuoliai, augantys obelyje, neįžeidinėjo moliūgėlių, kabančių visai šalia jų :-).

Titulas - "Kvepiantieji". Man nepakanka, kad kiemą puošiančios gėlės tik žydėtų, nors kai kurios iš jų privalo kvepėti. Tik tada visomis savo juslėmis supranti, kad - tikrai vasara! Iš Sibirkos rožyno parsisiunčiau kvepiančių senovinių rožių. Nors mano kieme - jos dar tik pirmi metai ir jos dar nebuvo gausios žiedais taip, kad kvepėtų visas kiemas, tačiau vieną kitą žiedelį skindavau ir nešdavausi į kambarį pamerkti į vazą. Tuomet, besisukiodama virtuvėje, nuolat besdavau savo nosį į švelnius kvapnius žiedlapius. Kitas mano kvapusis draugužis buvo gvazdikai, kuriuos susisodinau į vazonus su kitomis lauko gėlėmis. Nors jie nedideli, bet kvepėjo labai!!!!!

"Didžiausio netikėtumo" titulą galėčiau įteikti savo saulėgrąžoms. Jas pasisėjau iš sėklų pati. Sėjau kaip žemaūges. Nežinau, ar aš apsižioplinau, ar kažkas pakelyje sumaišė sėklas, bet jos išaugo MILŽINĖS! Kasdien vis žiūrėjau į jas, manydama, kad jos jau užaugo. Bet jos užaugo tik tuomet, kai pražydo. Tuomet jos jau buvo praaugę ūkinio pastato stogą ir beveik susilygino su ten iškeltais inkilėliais! Tai, va tokios virš trijų metrų "žemaūgės"!

Na, "Realistės" titulas atiteko Kosmėjai, nes ko tikėjausi, to ir sulaukiau. Jas pasisėjau iš sėklų. Pirmą kartą tokias gražias - pilnavidures kosmėjas mačiau ant sėklų pakelio. Ir tikrai jos pražydo tais puikiais rožiniais pilnaviduriais žiedais. Kokia laimė, kad pasodinau jas į tarpus tarp saulėgrąžų, tai išėjo puiki priedanga plikiems saulėgrąžų kotams.

Kantriausių gėlių titulą šią vasarą suteikiau pelargonijoms ir žilajam šlamučiui. Atsilaikė prieš visokias miltliges ir nepalaistymus, kai išvyksti iš namų per karščius keletui dienų.

Na, tiek to, ir zinija tebūnie į šią trijulę. Sėjau iš sėklų, žedai stambūs, ryškūs, atsparūs sausrai ir pernelyg gausiam smarkiam lietui. O kai rudenį dar pražįs šalia jų pasodinti astrai, turėtų būti tobulai gražu.

Šiltnamio titulas - "Džiunglynas"...Pradedu galvoti, kad jo priežiūra kuo toliau, tuo labiau bando mano kantrybę. Žemę jame nuolat akėja kurmiai, pomidorų šakas reikia genėti taip dažnai, kad atrodo, jog jiems kažkas prileido augimo hormonų. Piktžolėms, augančioms tarp pomidorų - taip pat....Tiesa, pomidorų derliumi galėčiau nesiskųsti - gausus. Bet ir čia nebesuprantu, ar gerai, nes valgyt nebespėjame, o marinuoti ir dar kažką kurti iš jų žiemai  reiškia, kad reikia tam paaukoti visą dieną. O juk vasaros dienos taip greit tirpsta - reikia atostogų metu ten ir ten išvažiuoti, dar tą ir tą nuveikti...

Nuotraukėlė - ne visai šios savaitės, tad vaizdas dabar kur kas raudonesnis savo derliumi. Beje, trumpėjam vakarams, kai reikia piktžoles išsirauti, kad surastum pomidorus, į pagalbą pasitelkiau neseniai atrastą įrankį - žvejams skirtą prožektorių, kurį užsidedi ant galvos ir tuomet rankos - laisvos. Šviesu ir be problemų gali ravėti. Šeimos nariai tai suprantama - pirštą ties galva pasukioja, bet va, su smalsiais kaimynais - atsargiau :-). Gali įtarti kur kas rimtesniais dalykais nei ravėjimas sutemus :-)).

"Vasaros uogos" titulą atiduočiau žemuogei. Turiu jų palei šiltnamų pasisodinusi tik vieną eilutę, bet, patikėkit, kokius tris mėnesius buvo tiek uogų, kad ne tik valgyt užteko, bet ir žiemai dar užsišaldėm. Ir dabar dar ne pabaiga. Nei tau su kokiais ūsais kariaut, nei begalybes ravėt kaip yra su braškėmis.

Beveik visą vasarą akimis glosčiau gluosniuką sveikalapį. Suteikiu jam titulą "tobulas medelis". Jau tas spalvotų šakelių grožis! Vėliau šiek tiek jos parudavo, tačiau apkarpius, krūmas įgavo puikią formą ir vėl džiugina.

Bet kiek aš čia apie tuos džiaugsmus, gal reikia ir daugiau padejuoti, suteikiant bent vieną nevykėlių titulą?...Va labiausiai sode-darže nekenčiu miltligės. Ji kaip kokia giltinė, nelaiku ateina augalų genėt. Tikriausiai visi žinote, kaip miltligė atrodo ant augalų. 

Nuotraukoje - miltilgė apstojo mano moliūgėlių lapus. Bet ji pasidarbavo ir su agurkais, ir su aguročiais, ir su petunijomis...Sakysite, reikia kažkuo purkšti?...Tiesa, bet reikia ir hamake pagulėti šią vasarą. Ai, iki hamako kol kas prieinu tik mintimis... :-)).

Štai tokį vaizdą kasdien matau sode po obelimis. Pirmieji obuoliukai pradeda kristi dar visai mažiukai. O paskui - jau paaugę...O paskui - jau užaugę...Rinkti juos patartina kasdien, nes juos taip mėgsta širšės!O mes širšių nemėgstame! O netyčia apsižioplinus užminti ant širšės - juo labiau...

Bet tie išsibarstę po obelim obuoliai primena apie tą gyvybės ratą, kuris nuolat sukasi. Čia ką tik obelis baltavo, o dabar jau kvepia obuoliškai...Tiek gamtoje, tiek žmonių gyvenime, ratas sukasi. Ir taip puiku sugerti į save tuos kvapus, spalvas ir garsus. Ir net nujausti tai, kad ryt varnėnai nules tavo trešnes...Bet inkiliuko, iškelto varnėnams prieš trešnę, nenukeli. Nes džiaugsmas stebėti juos pavasarį sugrįžus namo - perėti, auginti naujas tavo trešnių lesėjų kartas...

Mamytės, o kokie jūsų šios vasaros tituluotieji?...