"Va ta tai matosi, kad bus gera žmona. Tokia paprasta, ūkiška, visus darbus nudirba ir nelaksto ten po grožio salonus, nereik jai jokių manikiūrų. Kaip būna kitos, kur tik sėdi ir lakuoja nagus, sėdi ir lakuoja. Visokių kirpyklų jom reikia."
Realus mano girdėtas pokalbis, kuriam pritariamai linksėjo ir klausytoja, o mano mintyse sukosi tik viena - kad visgi šviesmečiais nutolęs mūsų kartos mąstymas nuo, pavadinkim, vidutinio amžiaus moterų. Čia turbūt elementari logika. Karta, kuri gimė laisvėje ir karta, kuri gimė priespaudoje.
Vyresnės moterys niekada nesupras šiuolaikiško sveiko egoizmo ir rūpinimosi savimi, nes jų suvokimu, moters pareiga yra visiems patarnauti, visus apšokinėti, pamiršti save bei savo poreikius, kuo daugiau aukotis, daryti dalykus, kurių galbūt niekas ir neprašė, bet vistiek piktintis, jei kas pamirš padėkoti.
Tos moterys turbūt nelabai gyveno savo gyvenimus. Jos gyveno savo vyrų, vaikų, galbūt vėliau anūkų, bet tik ne savo. Ir atėmus visą šią "prigimtinę moterišką pareigą", kas tuomet lieka? Kokia tai asmenybė? Kai kurios tos savo tikrosios asmenybės gali niekada ir nesurasti, o nugyventi visą gyvenimą tarsi šiltnamis, kuris skirtas kitiems klestėti.
Kai kurios moterys, eidamos 6-tą, 7-tą dešimtį suvokia, kad galėjo gyventi kitaip, bet gražiausi metai jau praėję, tuomet belieka du variantai: bandyti save pažinti ir nugyventi tokį gyvenimą, kokio norisi arba piktintis bei įžeidinėti jaunas mamas, kad jos gyvena geriau. Juk visa tai daroma iš pavydo, pripažinkim. Jei kažkam pavydim, vadinasi, kažkur save nuskriaudžiam.
