Geresnė mama

Pavargot nuo žiniasklaidoje ir gretimoje aplinkoje šmėžuojančių supermamyčių?

Aš taip pat išgyvenau tą laiką, kada Jas išvydus kildavo noras konkuruoti, pačiai pasitempti, surasti vaikams bent porą būrelių, kiekvienai dienai parūpinti vis naują veiklą, kasdien eiti į lauką,  gaminti sveikus pusryčius, pietus ir vakarienę, žinoma, dar užkandžius, sukurti savo verslą, o geriausiai du, papildomai dar kažką studijuoti, išlaikyti tobulus santykius su draugais ir vyru, savanoriauti, keliauti ne tik aplinkinėmis gatvėmis... Ir taip, Jūs teisios, dar nespėjus įgyvendinti nė pusės planų – pavargau ir supratau, kad gal ir artėju prie supermamytės, bet nebesu gera mama savo vaikams, tam lobiui, kuris man ir padovanojo motinystę. Kad visą tą laiką aš iš tiesų bėgau nuo buvimo mama, bijojau pasilikt tyloje, namuose su savo vaikais, nes be veiklų nežinojau apie ką su jais bendrauti, nemokėjau tiesiog būti, neskubėdama, neplanuodama savaitę į priekį, bet būti matydama vaikus ir jų poreikius čia ir dabas, kad galėčiau gyvai atliepti, gyvai mokyti. Mokyti? Tiek pat ir mokytis. Gyvenimo sunkumas ir asmenybės išbandymas prasideda būtent tada, kada atrodo, kad nieko nevyksta, kada turi būti vienoje vietoje kiekvieną dieną su tais pačiais žmonėmis, va tada imi save pričiupinėt ar tai pakėlus balsą, ar tai bambančią ar pykstančią dėl paprasčiausiai ne vietoje padėto daikto ar pritrupintų grindų, tarsi plokštelė galvoje sukančią tas pačias temas ir, rodos, nebeturinčią apie ką bendrauti su suaugusiais žmonėmis... Prasideda tikroji supermamystė, apie tai, kaip kasdienybėje ne prarasti save, o atrasti, tuo pačiu pastebint ir vaikų talentus. Kaip nepulti į depresiją, o turėti išminties ir vilties, kad tai tik grūdo apmirimo laikotarpis tam, kad užaugtų į stiprų medį, nepalaužiamą laiko.

Noriu pasidalinti, kas man padeda išlikti ramiai ir viltingai:

·         Nusiteikimas, kad kiekviena diena ypatinga ir kad mano darbas tikrai nenueis veltui.

·         Priminimas sau, kad neturiu viską atlikti būtent dabar ar šiandien.

·         Vakare visi žaislai ir namai vis tiek bus sutvarkyti, todėl neverta bėgiot paskui kiekvieną žaislą ar trupinį, tą laiką galima skirti prasmingesnei veiklai.

·         Nepamiršti, kad vaikas nėra lėlė, o žmogus, turintis įgyti gyvenimo įgūdžių, todėl, kiek įmanoma, atsižvelgiant į amžių, leisti vaikui būti savarankiškam, ne dirbant už jį, bet prižvelgiant viena akimi.

·         Mažiems vaikams retai kada pavyksta atlikti užduotį iš pirmo karto, o ir tėvus jie nervina ne tyčia. Jei tėvai susinervina- tai jau tėvų problema.

·         Taisyklė, kurią vaikam taikiau nuo pat mažų dienų- jeigu kažko negalima, tai reiškia negalima, jeigu yra susitarimas, tai abi pusės turi to susitarimo paisyti. Pasiteisino, tikrai pavyksta susitarti net ir su 2 metų vaiku, svarbu laikytis pažadų ir su tėveliu veikti vieningai. Geri tėvai ne tie, kurie duoda ir leidžia viską, arba kitaip, per zyzimus į tvirtesnės asmenybės rytojų.

·         Jei galvoj nėra kūrybiškų minčių- leisti kurti pačiam vaikui, pateikiant ar parodant priemones- greitai atsiranda kūrybiškų minčių ne tik vaikui, bet ir mamai.

·         Bent valandą, nebūtinai visą iš karto, skirti savo, ne kaip mamos, tobulėjimui, kad būčiau geresne mama.

·         Pyktis ir susierzinimas priveda prie visuotinės katastrofos, todėl lengviau atrasti jėgų susivaldyti, nei kęsti padarinius.

·         Jei vaikas rodo, kad nori meilės (apsikabinti, pabučiuoti) - reaguoti iš karto, užpildas geromis emocijomis visiems.

·         Vaikam pabudus po pietų miego, ką prieš tai beveikčiau, palikti ir eiti su šypsena jų pasitikti.