Geltonų plytų kelias kiekvienam nutiestas...

Geltonų plytų kelias

Kiekvienam nutiestas,

Į svajonių miestą,

Kur smaragdai žėri...

Šios dainelės eilutes turbūt mintinai moka ir mažas, ir didelis... Gal keistai nuskambės, bet spektaklio „Geltonų plytų kelias“, kuriame apsilankėme vakar, aš pati labai nekantriai laukiau, gal net, sakyčiau, kur kas labiau nei mano dukrytės, nors ir vyresnėlė visad beprotiškai džiaugias, kai pasakau, kad keliausim į teatrą :)

Keistuoliai jau nuo vaikystės man nerealūs... kažkaip dabar tiksliai nepamenu, kokiuose spektakliuose lankiausi kartu dar su savo tėveliais, bet gerai prisimenu tuos laikus, kai Keistuolius gana dažnai buvo galima pamatyti per televiziją... jei neklystu, tuomet dar mokiausi mokykloje... turbūt daugelis to meto vaikų augo su Keistuolių dainelėmis :) ir štai... atrodo, jau užaugai, o be jų savo gyvenimo neįsivaizduoji ir šiandien...

Nors spektaklio aktorių kolektyvas atsinaujinęs, nepamirštamos dainelės, šaunūs veikėjai ir jų lūpomis sklindančios nenuginčijamos tiesos nepaliks nė vieno abejingo. Šį kartą besiklausydama Keistuolių dainelių net ašarą išspaudžiau, ypač klausydamasi dainelės „Geltonų plytų kelias“, kuri per visą spektaklį nuskambėjo ne vieną kartą... o man vis norėjos graudintis... Kodėl? Net nežinau, gal esu jautri iš prigimties, gal šiaip pagauta momento, nors man ši daina visad labai suvirpina širdį, sakyčiau, tai kone mano vaikystės himnas :) taip ir regiu tą vaizdą, kai vasaras leisdavau pas močiutę: mes su draugaite minam dviratį ir per visą kaimą traukiam šią dainą... Kaip gera bent trumpam sugrįžt į vaikystę...

Dukrytėms spektaklis taip pat labai patiko. Vyresnėlei dainelės puikiai žinomos, girdėtos, tad ir dainavome, ir plojome kartu su visais žiūrovais :) Mažoji be jokių vaikiškų kapriziukų taip pat šauniai straksėjo man ant kelių :)

Taigi, dėkojame Keistuoliams už nepakartojamą spektaklį ir nuostabias nepamirštamas dainas, o Mamyčių klubui už suteiktą galimybę aplankyti spektaklį :) AČIŪ!

Lina