„Tai – svarbiausias dienos valgis“ – kartodavo mokytojai per sveikos gyvensenos pamokas. Panašius teiginius visada teko girdėti ir iš įvairių mitybos specialistų per tv laidas ar seminarus. Nors save priskirčiau prie gana greito mąstymo žmonių, šią teoriją suvokiau ir praktikoje taikyti pradėjau tik po trisdešimties. Taip, šiandien pusryčiai man yra svarbūs ir aš juos... valgau.
Nepamenu, ar mėgavausi maistu ryte ankstyvoje vaikystėje, tačiau mokykliniais metais tikrai jų vengiau. Man visuomet būdavo geriau pamiegoti ilgiau, nei skirti laiko pusryčiams. Juolab kad atrodydavo, jog negaliu praryti nė kąsnelio. Niekas nepasikeitė ir studijų metais. O pradėjus dirbti atsirado įprotis ryte išgerti kavos, nes juk visi kolektyve dėl jos susirenka draugėn.
Ir tik tuomet kai po gimdymo pribrendo reikalas ką nors daryti su savo svoriu, suvokiau, kad pirmasis dienos valgis turėtų būti pirmoje dienos pusėje, o ne popiet, kaip buvau įpratusi. Tiesa, tikrai nepuolu į šaldytuvą vos atsikėlusi. (Nors pažįstu žmonių, kurie pusryčiauti dumia pirmiau nei į wc). Visuomet stengiuosi pirmiausia išgerti vandens ir kažkiek praalkti, kad pajėgčiau viską suvalgyti.
Pusryčiai turi būti lengvai pagaminami, skanūs ir, mano atveju, „tilpti“ į 424 kcal. Dar būna idealu, kai su dukrele sutariame dėl to paties patiekalo ir nereikia gaminti skirtingų valgių. Mažoji mėgsta įvairių miltų blynelius, varškėčius, kruopų košes su pagardais. O kartais leidžiame sau patinginiauti ir tiesiog gaminame sumuštinukus. Neatsikračiau ir rytinės kavos įpročio.
Tiesa, man labiau patiktų sūrūs pusryčiai, bet nuoširdžiai paklūstu dukros norams, nes ji, regis, kažkaip instinktyviai žino, kad dienos angliavandenių normą „užsikrauti“ reikia iš pat ryto. Tai iš tiesų padeda puikiai subalansuoti likusios dienos mitybą.
Gardžių visiems pusryčių!
