FOTOGRAFĖ Kristina: Kontrastuose bandau surasti "amžinybės krislą"

Rytoj - Mamyčių klubo projekto "Pasitik pavasarį lieknesnė" uždarymas. Vienai iš dalyvių Aušrai atiteko puikus prizas - profesionalios fotografės Kristinos Sereikaitės dovanojama fotosesija. Tad apie ją ir apskritai fotografo darbą kalbamės su Kristina.

–Ačiū, kad prisidėjai prie Mamyčių klubo projekto "Pasitik pavasarį lieknesnė". Ir, be abejo, puiki dovana vienai iš dalyvių Aušrai. Gal gali šiek tiek plačiau papasakoti apie būsimą fotosesiją?

–Visi žmonės skirtingi – kiekvienas žmogus gyvena skirtingais dalykais ir mato pasaulį savaip. Todėl prieš fotografuodama išankstinių nusistatymų ir šablonų neturiu. Susitikusi su modeliu stengiuosi pajusti žmogaus esmę – o tai ir padiktuoja man fotosesijos koncepciją, laiką, vietą, fotografavimo pobūdį, spalvinę gamą.

 Natūralumas ir tikrumas – man labai svarbūs dalykai, stengiuosi vengti "pastatyminės" fotografijos, tad ir ši mano dovanojama fotosesija remsis šiais dalykais. Atsižvelgsiu ir į modelio pageidavimus – tai duoda naujų inspiracijų ir skirtingų požiūrio kampų. Na, o pagrindinė būsimosios fotosesijos tema – vaiko ir motinos santykis.

 –Kiek metų dirbi kaip profesionali fotografė? Kaip apskritai sugalvojai imtis tokio amato…?

 –Profesionalumo riba fotografijoje – labai neryški, kartais ir mėgėjas gali "nutraukti auksinį kadrą", tačiau tai labiau būna atsitiktinumas, negu metodišku darbu ir patirtimi pasiektas rezultatas.

Aš fotografija jau gyvenu septynerius metus ir šiandien galiu sakyti, jog geri kadrai mano darbe – jau ne atsitiktinumas.

Fototografijoje atsiradau gana dėsningai. Prieš įstodama į Vilniaus Dizaino kolegiją, studijavau daug kitų meninių disciplinų – baigiau dailės ir muzikos mokyklas, buvau įstojusi į Vilniaus Dailės Akademiją, Klaipėdos Universitete studijavau režisūrą ir vaidybą... Tačiau tik atradus fotografiją supratau, jog šioje meno srityje mano sugebėjimai atsiskleidžia geriausiai.

–Prieš maždaug penkerius metus tapai Prancūzų kultūros centro Robert Doisneau garbei organizuoto konkurso laureate. Papasakok kaip tai nutiko? Ar tau pačiai tai buvo pirmasis laimėjimas? Kiek jis svarbus? Kiek metų dirbai Prancūzijoje ir kokią patirtį ten įgavai?

–Taip, šis laimėjimas buvo pirmasis. Ir drąsiai galiu pasakyti – svarbiausias mano profesinėje karjeroje. Po jo atsivėrė žymiai platesni horizontai – išvažiavau į Prancūziją, išmokau kalbą, įstojau į prestižiškiausią Europoje fotografijos mokyklą Arlyje, kuri padarė didžiulę įtaką mano kūrybinio skonio bei profesinių įgūdžių formavimosi procese.

Vėliau sekė mano parodos Arlio tarptautiniame fotografijos festivalyje, Strasbūro Stimultania galerijoje ir kitur.

O viskas prasidėjo nuo paprasto konkurso Prancūzų kultūros centre. Niekada nežinai, kokie įvykiai tavo gyvenime gali tapti lemtingais...

–Ką labiausiai mėgsti fotografuot – kas tau pačiai prie širdies?

–Pagrindinis mano fotografavimo objektas – žmogus. Būtent žmoguje slypi didžiausios būties paslaptys ir galimybės. Gimimas ir mirtis, džiaugsmas ir baimė, nykstantis ir atgimstantis grožis – mane traukia kontrastai. Juose bandau surasti "amžinybės krislą".

 Daug dėmesio kreipiu į aplinką – tiksliai ir teisingai pasirinkta ji labai sustiprina fotografijos idėją bei esmę.

{smallpic:3}

 –Ar vestuvės, krikštynos ir kitos šventės įeina į tavo darbo grafiką, o gal tokių užsakymų nesiimi?

–Tai, be abejonės, svarbus aspektas mano fotografinėje veikloje. Retas kuris fotomenininkas šiais laikais gali pragyventi vien iš savo "personalinės" kūrybos, neturėdamas uždarbio "iš šalies".

Svarbu, kad į tai nebūtų žiūrima tik kaip į uždarbį, liaudyje vadinama "chaltūra". Aš tai žvelgiu kaip į temą ir kiekvieną kartą fotografuodama vestuves ar krikštynas, stengiuosi vis labiau į ją gilintis.

Na, o kai mano darbas sukelia jaunavedžiams ar tėveliams gerų emocijų, džiaugiuosi ir aš.

{smallpic:2}

–Ne viena MK portalo mamytė domisi fotografija. Ko reikėtų, kad nuotrauka būtų gera, puiki, įdomi, patraukianti akį? Ar tai lemia gera aparatūra ar talentas ir pan?

–Iš tiesų, vieno universalaus  recepto čia nėra. Galbūt gera nuotrauka yra tokia, kurioje mes atpažįstame ne formą, bet turinį, ne veidus ar išraiškas, o tai, kas slypi už jų.

Tai ir yra meninis katarsis, arba mano minėtasis "amžinybės krislas". Visa kita – kompozicija, šviesos tamsos harmonija, spalvinis spektras, gera aparatūra – tik priemonės siekinat pagrindinio tikslo.

Tai amato dalykai, kurie labai svarbūs, tačiau ne patys svarbiausi. Norint padaryti gerą nuotrauką, reikia motyvacijos ir intuicijos, žinoma, ir labai daug darbo.

 –Ar visi gali būtų fotografais? O ką iš tiesų reiškia – būti fotografu?

 –Vienas žmogus, fotografuodamas savo šeimą, save laiko puikiu fotografu, kitas savęs tokiu nelaikys, kol nepateks į geriausių pasaulio fotografų dešimtuką. Viskas priklauso nuo požiūrio.

Mano nuomone, tampi geru fotografu tada, kada tavo nuotraukos pradeda kažką sakyti žmonėms, tampa jiems reikalingos. O to pasiekti pavyksta ne kiekvienam.

–Gal tavo darbe pasitaikė kokių nors nuotykių ar ypač įnoringų klientų, kurie niekaip nežino ko nori?

–Juokingiausias dalykas, būna tuomet, kai atėjus fotografuoti užsakymų, šventės svečiai dažniausiai ilgai manęs nepastebi, tikėdamiesi didelio barzdoto "dėdės fotografo" ir labai sutrinka pamatę, smulkią mergaičiukę.

Yra pasitaikę, jog jaunieji per vestuves susipyksta. Vienos vestuvės vos nesibaigė skyrybomis. Kartais tenka imtis "taikdarės" vaidmens. Visko būna…

Ačiū už įdomų pokalbį. Tikėkimės, Aušra džiaugsis puikia šeimos fotosesija.

O jei kas norėtų fotografės Kristinos paslaugų, štai jos kontaktai:

sereikaite@yahoo.com

+37065074932

Mamyčių klubo portalo redaktorė

Eglė