Agnė fotografe dirba jau aštuonerius metus. Per tiek metų tai jau tapo ne tik moters hobiu, bet ir mylimu darbu. Šiuo metu ji ruošiasi būsimai fotografijos parodai, kurioje išvysime ne vieną besilaukiančią mamytę, tarp jų ir ją pačią. Apie fotografijos darbo užkulisius, nėštumą ir pasiruošimą sūnelio gimimui, šiandien kalbamės su fotografe - Agne Povilaikaite.
- Kiekvienas fotografas yra patyręs pažintį su pirmuoju fotoaparatu. Kokia buvo Jūsų istorija?
Nieko, manau, nenustebinsiu pasakydama, kad dar vaikystėje visas šventes ir mane pačią fotografuodavo mano dėdė, na, o kaip vaikui man būdavo smalsu viską žinoti. Galima sakyti, kad dėdė pastūmėjo pažvelgti į tai plačiau. Pats pirmas fotoaparatas buvo Zenitas, kurį atradau dulkantį dėdės stalčiuje ir nuo tada prasidėjo mano fotografinė kelionė.
- Fotografe dirbate jau ne vienerius metus, tai iš kur semiatės įkvėpimo?
Įkvėpimas ateina netikėtai. Mane įkvepia daugelis dalykų: geras filmas, muzika, parodos, gamta, vanduo. Esu daugiau gamtos žmogus ir, kai būnu prie ežero ar jūros, gimsta labai daug idėjų. O kas mane pažįsta, aš jas visas įgyvendinu, esu labai užsispyrus šiuo klausimu. Taip pat važiuojant mašina pamatau kažką tokio, tad kitą kartą jau atvažiuoju su modeliu.
- Apskritai, kuo Jus taip sužavėjo fotografija?
Fotografija mane išlaisvina ir man suteikia didelės stiprybės, esu labai komunikabilus žmogus, ir fotografija - kaip tik tas žanras, kur tu gali bendrauti su žmonėmis, pažinti juos, jų gyvenimą. Dėka fotografijos sutinku labai daug įdomių asmenybių su savo išgyvenimais, su savo likimais, savo akimirkomis čia ir dabar gyvenimu. Žavi, kad galiu būti jų gyvenimo dalimi, būtent tų akimirkų, kurios jau nebegrįš, kad galima nuotraukose sustabdyti jas.
.jpg)
- Agne, Jums teko daryti ne vieną fotosesiją. Gal galite papasakoti apie įsimintiniausią?
Man kiekviena sesija yra įsimintina, nes fotografuoju jausmus. Esu jausmų žmogus, tad dar iki šiol prisimenu ir net dėkoju vienai šeimai, kad parodė, jog meilę galima nufotografuoti. Nuotraukose tai labai gali atsispindėti. Prieš daugiau nei metus viena besilaukianti mažylio pora atvyko fotografuotis, ir kaip jie jautėsi prieš kamerą, kokius jausmus rodė vienas kitam - nemoku aprašyti žodžiais. Kada baigėsi sesija ir jie išvyko namo, aš tiesiog apsiverkiau, nes nebuvau mačiusi tokių jausmų, ir kodėl dėkoju jiems? Nes jie mano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis, nes po jų fotosesijos supratau, kokia meilė yra galinga ir kokia ji turi būti. Ir kodėl aš fotografuoju.
- Beje, netrukus galėsime išvysti naują Jūsų parodą, apie ką jis bus?
Taip, dabar jau baiginėju ruošti savo antrąją parodą, kuri turėtų pasirodyti gruodžio mėn, turėjo būti anksčiau, bet karantinas smarkiai viską pakoregavo. Man besilaukiančios moterys tarsi neša žinutę ir neapsakomai šviesią apie tai, kaip vienoje moteryje gali plakti daugiau nei viena širdis. Kadangi esu nėštukių fotografė, labai norėjau parodyti, kaip tai atrodo, kaip aš matau jas visas. Ir kaip tai gali būti gražu ir sutapatinama su gamta. Paroda bus apie besilaukiančias moteris ir gamtą. Noriu parodyti, kaip atrodo kiekvieną mėnesį gamta ir kas, tada joje pražįsta, todėl yra daromi vainikai ant galvos iš gyvų gėlių. Ši idėja gimė dar tada, kada nesilaukiau, o dabar dar ir pati labai džiaugiuosi, kad galiu savo parodoje sudalyvauti ir pati kaip nėštukė. Tik mano vyrui reikės nuspausti mygtuką ir mane nufotografuoti. Beje, niekada nedarau parodų tik sau. Tai paroda - labdara, per kurią ketinu rinkti lėšas „Kriziniam nėštumo centrui “.
- Ar nesunku dirbti laukiantis?
Pradžioje atlaikiau kalėdinį maratoną, kai buvo visi blogumai, bet viską ištvėriau palaikoma vyro. Dabar, kada jau įpusėjo nėštumas, tiesiog sumažinau darbo krūvį ir apsiėmiau fotografuoti tik besilaukiančias. Labai džiaugiuosi, kad esu iš tų, kur dar galiu dirbti, ir nėštumas labai netrukdo..jpg)
- Su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti?
Kol kas labai didelių sunkumų nėra buvę, nebent labai verkiantis vaikiukas, kuris nenori fotografuotis, tada būna jau visiems iššūkis, bet stengiesi užkalbinti, nukreipti jį, duoti kokį žaislą ir viskas susitvarko.
- Ar fotografija šiuo metu Jums yra darbas, ar darbas ir hobis viename?
Man fotografija yra viskas viename. Tai mano darbas, iš kurio aš uždirbu duonai, bet kartu ir hobis, nes viskas sukasi aplink ją.
- Planuojate išeiti motinystės atostogų?
Taip, tikrai taip, norisi paskutinį mėnesį skirti laiko sau ir pasiruošti leliuko atėjimui. Reikia pailsėti ir gerai išsimiegoti prieš viską (juokauja - red. past.).
- O ką dar be fotografijos šiuo metu veikiate?
Daug investuoju į save, visokie seminarai, kursai, mokymai... ne vien apie fotografiją kalbu, bet ir psichologiniai dalykai, marketingas. ,,Instagrame“ pradėjau daugiau visko daryti, darau ,,live“ pokalbius su fotografais, visažistėmis, dekoratorėmis - viskas, kas susiję su fotografija ir ne vien, kalbinu juos apie jų gyvenimą, tam taip pat reikia pasiruošimo.
- Kraitelis sūneliui jau suruoštas?
Daugelį daiktų jau turime. Paskutinis pirkinys buvo lovytė, dabar jau liko tik pataliukai, apsaugėlės ir vystymo stalas.
- Kokius daiktus planuojate vežtis į gimdyklą? Kas Jums atrodo svarbiausia?
Dar tik skaitau, domiuosi, ką reikia pasiimti su savimi, kadangi mažiukas atkeliaus liepos mėnesį, tai dar turiu laiko tam pasiruošti. Svarbiausia, manau, neprisikrauti nereikalingų daiktų ir pasiimti kėdutę, nes be jos neišleis mūsų namo.
- Palinkėjimas skaitytojams
Žinant kokia yra dabartinė situacija, tiesiog pasistengti ir galvoti apie viską optimistiškai, gyventi šia diena, nes nežinia, ką gali atnešti rytojus. Aš stengiuosi gyventi ir džiaugtis dabar, šia akimirka, to linkiu ir Jums.
