Kas yra laimė? Niekada nemąsčiau apie tai rimtai... O vakar įvyko pokalbis su vyru, kuris mane nudžiugino, nuliūdino ir privertė susimąstyt - o kas vis dėlto yra laimė...
O viskas įvyko taip spontaniškai, sėdėjau ant grindų šalia Oskaro statydama jam pilis iš kaladėlių ir kalbėdama apie kažką nereikšmingo su Artūru, nenorom į jį pakėliau akis ir staiga jis nutilo, pažiūrėjo į mane ir pasakė: "Tu laiminga".
Taip, aš laiminga.... Mačiau nesuvaidintą jo išgaistį, nes jis pirmą kartą gal iš tikro suprato, kad aš laiminga ne todėl, kad jis šalia, o todėl, kad ašlaiminga, tiesiog laiminga... pasiekusi gyvenime beveik visko, ko noriu, ištvėrusi viską, ką man pateikė gyvenimas. Laiminga, nes susikalbu pati su savimi, kad sugebu valdyti savo jausmus, moku mylėti, atleisti, turiu patį nuostabiausią sūnų, esu rami dėl savo ateities todėl, kad ją tokią sukūriau savo rankomis.
Aš nepriklausau nuo jo ar dar nuo ko nors... Galiu išeit neatsigręžus ir vis dar busiu tokia pat laiminga.
Vyras gal ir suteikia meilę, bet laimingos galime būt ir be jų, nes svarbiausia suprasti save, mylėti save ir gerbti.
Esu be galo dėkinga jam ir aš jį dievinu, nes tai, ką jaučiu jam - net ne meilė, tai beprotiškas troškimas visada jausti jį šalia, visada žinoti, kad jis apie mane galvoja, bet jei jis ir dar kartą mus paliks, žinau, kad vis vien būsiu laiminga:)
Žinau, kas nuo šios dienos jis mane gerbs labiau ir dar labiau bijos prarast ir nuo to aš dar laimingesnė:) Mamos, būkime tokios, kad vyrai bijotų mus prarast;)
sutinku su tavim 😉 👍 🌷
tikiuosi tu susitikimu bus dar ne vienas 😉
Oi, Anastazija, tu man tokia žavi moteris... 😍 Kiekvienas tavo žodis skleidžia šilumą 😀 Ir galbūt tikrai taip nesakyčiau, jeigu tik skaityčiau tavo straipsniukus, bet kadangi yra tekę su tavimi ir gyvai pabendrauti, žinok, tu visa tai, ką parašei čia, tiesiog spinduliuoji ir realybėje 😀 🌷
Svarbu, kad laiminga, stipri ir tuo mėgaujies, sėkmės ir toliau 😉
Net keista, kad tie mazi zmogeliukai-dukryte ar sunelis- padeda suprasti kas gyvenime svarbiausia... pagaliau sustoti, ir susimastyti...nurimti...pazvelgti kitomis akimis is sono i savo begancia kasdienybe...dziaugsmo, sveikatos ir kantrybes mielosios, o ar su "prieskoniais" ar be ju, mes esame stiprios vien del savo mazu angeleliu! 😀
Gražiai išdėstytos mintys 👍 aš save taip pat pagaunu tokiam momente, kaip pagalvoju, kad aš laiminga 😉
nu tai musu situacija, as ja gerai pazistu ir zinau, kad atleisti buvo verta😉
nezinau ar meile man cia bepadetu..pakelia sparnelius ir vel sugrizta 😪cia viduje turi zaibiskai jausmai mirt
o as mylejau, jau gerus 9 menesius vel esam kartu ir kasdien tik geriau😀 turim daug sunkumu aisku, jis daug dirba ir visko buna, ypa kai isikisa jo mama...., bet jis mus apkabina ir visko kaip nebuve 😉
reikia tik dziaugstis,kad toks ......isejo,kad isivaduoja moterys nuo tokiu.
Mane irgi paliko nėscia,neisileidau jo daugiau i savo gyvenima...gal,del to,kad nemylejau
Zinomi jausmai iki kaulu gilumu 😀...vyras yra prieskonis prie moters laimes,o visa kita tik ji pati kuria 😀 AS dabartinio savo gyvenimo nekeisciau i joki kita gyvenima...
oi koks mazas Oskaras cia dar 😀
saunuole tu 😉
ir visiskai pritariu tau kad laime buvo ne tada kai diena nakti ir man teko dirbti ir kisenese buvo vien tik pinigeliai, o dabar kai gali myleti savo vaika 😀
taip, jis nesia mane paliko
Kodėl sakai-cituoju-..ir dar kartą mus paliks...-Jau buvo palikęs kartą?
atspirties taskas ne tik Oskaras, manau kazkas pasikeite manyje po visko ka isgyvenau... kol Oskaro nebuvo, vis dirbau ir dirbau, nes viduje buvo tustumos, bet jauiuosi ir agarba pati sau, net nezinau kaip paaiskint, bet man patinka kaip dabar gyvenu ir nesigailiu ne viena diena. as tokia kokia visada norejau buti ir nebesimetau gyvenime😀
jaučiasi, kad visi žodžiai - iš pačių širdies gelmių, patys tikriausi 🌷
👍 saunuole Anastazija 😉
👍