Vaikų ligų ir neonatologijos gydytoja rezidentė Erika Žėkaitė - Vaišnienė atvira - ,,Šiuo laikotarpiu dėl (COVID-19) sunku visiems - nežinia, neužtikrintumas. Man labiau sunku ne darbe, nes darbo bus, gali tik pobūdis keistis. Labiau sunku kaip mamai: kur reikės palikti vaikus, jei vėl karantinas, kaip nukentės mokslai ir t.t.'' Apie tai ir ne tik kviečiame skaityti interviu su mūsų pašnekove Erika.
- Papasakokite, kodėl pasirinkote medicinos studijas?
Nuoširdžiai manau, kad tai yra pačios įdomiausios studijos, kokios tik gali būti. Man labai patiko biologija, žavėjo žmogaus kūnas, mėgau daug mokytis, skaityti, gilintis. Studijuodama jaučiausi kaip žuvis vandenyje ir vis juokavau, kad studente norėčiau būti dar ilgai.
- Ar niekada nesigailėjote šio savo sprendimo?
Kartais su pavydu žiūriu į pažįstamus, kurių darbe viskas yra kur kas paprasčiau, kur niekada nereikia dirbti naktimis ar savaitgaliais. Bet suprantu, kad kiekvienas darbas turi savų pliusų ir minusų ir visgi ne - nesigailėjau.
- O kodėl nusprendėte pasirinkti būtent vaikų ligų ir neonatologijos kryptį?
Ilgą laiką žavėjausi akušerija - ginekologija, bet man šioje srityje per daug chirurgijos. Mano pasirinktoje specialybėje reikės išmokti ir chirurginių intervencijų, bet ne per daug. Dievinu kūdikius, jie nesimuliuoja, nemeluoja, kiekvienas jų yra vertybė. Su vyresniais vaikais taip pat įdomu dirbti.
- Kas Jums sunkiausia būnant gyd. rezidente, ypatingai šiuo laikotarpiu(dėl COVID-19)?
Neišskirčiau, kad gydytojui rezidentui kažkas yra sunkiau, nei gydytojui ne rezidentui. Šiuo laikotarpiu sunku visiems - nežinia, neužtikrintumas. Man labiau sunku ne darbe, nes darbo bus, gali tik pobūdis keistis. Labiau sunku kaip mamai: kur reikės palikti vaikus, jei vėl karantinas, kaip nukentės mokslai ir t.t.
- Kaip pavyksta suderinti mamos pareigas ir darbą ligoninėje?
Taip pat, kaip ir visoms dirbančioms mamoms. Auginant vaikus be manęs dar yra mano vyras, auklė, darželis, kiti artimieji. Jei ne kitų aplinkinių pagalba - tikrai nebūčiau baigusi medicinos su vaiku ant rankų.
- Ar lieka laiko sau?
Visada norėtųsi daugiau to laiko sau, tačiau esu tikra, kad mes patys esame atsakingi už savo laimę, už savo pomėgių (ne) apleidimą. Man jo lieka, nes laiką planuoju kasdien ir nuolatos. Sportuoju, skaitau, žiūriu filmus, susitinku su draugais.
- Beje, auginate du berniukus, koks amžiaus skirtumas tarp jų?
Tarp mano berniukų yra 5 metų amžiaus skirtumas - gana didelis. Vis dar nesuvokiu, kokie stiprūs yra pametinukų ar dvynukų tėvai.
- Jūsų profesija vaikus žavi, domina ar jie labiau pasyvūs šiuo klausimu?
Mano jaunėlis dar nesupranta arba supranta nedaug, o vyresnis sūnus domisi, klausinėja. Jis labai žingeidus.
- Su kokiais iššūkiais tenka susidurti, kai namie auga du berniukai?
Juokaujam, kad namuose iššūkiai atrodytų ne tokie sudėtingi - vežamės vaikus į kalnus ir visur, kur kitiems gal atrodo kiek neįprasta, tačiau po tokių išbandymų tvarkytis su namie kylančiomis problemomis būna lengviau. Tikiu, kad berniukiška energija yra visai kitokia, apie tai ir mokslininkai kalba. Man svarbiausia, kad nesimuštų ir neužsimuštų, kad ir kaip baisiai tai skamba. Mano vaikai yra tie eiliniai nenuoramos ir labai judrūs berniukai. Taip pat didelis iššūkis yra ugdyti tvarkos jausmą, bet turbūt su tuo susiduria visi tėvai.
- O kaip atrodo įprasta Jūsų dienos rutina?
Mano vyras dirba pamainomis, tai retai kada visi kartu pusryčiaujam ar vakarieniaujam. Kiekviena diena gana skirtinga, kartais einu dirbti į naktį, kartais nuo ryto. Rutinos net neturim, nors norėčiau. Bet kasdien neišvengiamai gaminu, einu su vaikais į lauką ir tvarkausi - kaip ir visos kitos mamos.
- Beje, savo socialiniuose tinkluose gana aktyviai dalinatės įvairiais moksliniais tekstais, savo patirtimi bei rekomendacijomis, ne tik kaip mama, bet ir kaip gyd.rezidentė, ar tiesa, jog sulaukiate ne tik padėkos žodžių?
Be abejo, kai paliečiu skiepų, žindymo temas - visada sulaukiu ir kritikos, ne tik pagyrų. Dažnai man sako, kad kalbu per aštriai, per daug kategoriškai. Bet aš esu aš ir net nesistengiu įtikti visiems.
- Apskritai ar lengvai priimate kritiką?
Kai tai konstruktyvi kritika - priimu ją, bet visada jaučiuosi nekaip, nes sau keliu aukštus reikalavimus ir neslėpsiu - nemėgstu būti kritikuojama. Ypač kai matau, kad žmogus toje temoje ar srityje domėjosi mažiau. Tačiau vertinga kritika labai padeda tobulėti.
O darbe?
· Darbe kritiką priimu lengvai, nes retai kada ji būna nepagrįsta. Kasdien mokausi naujų dalykų ir be kritikos tai būtų neįmanoma.
- Skaitau Jūsų įrašus ir atrodo, jie apgalvoti iki smulkmenų, tikriausiai tam skiriate nemažai savo laiko?
Dažniausiai nespaudžiu savęs į rėmus ir rašau temomis, kurios tuo metu man aktualios ar kuriomis tenka domėtis dėl kitų priežasčių. Bet visada savo žodžius ,,patikrinu”. Gal dėl to mano įrašai labai reti, nes negaliu rašyti apie tai, kas man neįdomu, ko nesuprantu ar daryti tai atmestinai. Kai noriu rašyti - laiko negaila. Jis pats ,,ateina”.
Erikos įrašus paskaityti galite čia:
https://www.instagram.com/mamytologija/
- Kokius tikslus sau kaip mama keliate kasdien?
Kasdien tas pats - skirti laiko kiekvienam individualiai. Daugiau akių kontakto, daugiau fizinio artumo. Kasdienis reikalavimas sau - valdytis, nekelti balso tono, stengtis nenurodinėti, neįžeisti, nepažeminti, negėdinti. Dažnai vakare pamąstau, kaip galėjau geriau pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, bet stengiuosi nesigraužti - tobulų tėvų nėra.
- Palinkėjimas skaitytojams
Linkiu kiekvienam atrasti dalykus, kurie džiugina, mažiau paisyti kitų, daugiau mylėti save. Nuo meilės sau prasideda ir meilė kitiems. Linkiu kasdien prisiminti, kad ir kokia diena buvo - svarbiausia požiūris. Nėra neišsprendžiamų problemų.
