Ekskursija į istorines kapines

Ekskursija į istorines kapines

14. Nov 09:29 Gintarep Gintarep

Labai lietingą sekmadienio rytmetį, nešini skėčiais, apsirengę ir apsiavę neperšlampamais drabužiais ir batais,

skubėjome į Rasų kapines, kuriose mūsų laukė gidė ir būrelis entuziastų, kuriems nebūna blogo oro, būna tik  bloga apranga. Turbūt paklausite, kur yra minėtos kapinės? Jos yra sostinėje,  Rasų-Ribiškių erozinės kilmės kalvyne. Šiose kalvose dar ikikrikščioniškais laikais, birželio 23 dienos vakarą rinkdavosi žmonės. Čia jie vaišindavosi, linksmindavosi ir aukodavo aukas.

Ekskursijos metu sužinojome daug informacijos, kuri gal ir yra istorijos vadovėliuose, gal ir skaitėme, bet mažai ką pamename, nes kai skaitai yra vienaip, bet kai stovi konkrečioje vietoje ir tau pasakoja bei parodo vizualiai – įsirėžia ilgesniam laikui. Tad XIX a. pabaigoje tai buvo turtingų ir žymių žmonių kapinės. Pakraščiuose laidojo eilinius parapijiečius. Rasos – pirmosios kapinės už miesto ribų, įsteigtos 1796 m., uždarius Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčia ir kapines. Pasak XIX a. istorikų, Rasų priemiestyje buvo laidojamos įvairių epidemijų aukos. 1800 m. vietoj Šv. Juozapo ir Nikodemo parapijos įsteigta Misionierių vienuolyno bažnyčios parapija.  1801 m. balandžio 24 d. pašventintas naujųjų kapinių plotas.

Įsteigus kapines, buvo pastatyti kolumbariumai į kurių nišas įdėdavo karstus, o išorinėje dalyje įstatydavo paminklines lentas. Kolumbariumai buvo nugriauti XX a., vienas 1937 m., kitas 1957 m. Buvę palaikai perlaidoti netoliese, taip pat Rasų kapinėse.

1841 m. tarp buvusių kolumbariumų buvo pradėta statyti neogotikinė raudonų plytų koplyčia.  Ją suprojektavo broliai Tomas, Bronislovas ir Stanislovas Tišeckiai. 1883 m. Vilniaus gydytojas Hilarijus Raduškevičius pradėjo statyti neogotikos stiliaus mūrinę varpinę su kripta giminės kapams.

1847 m. stačiatikių dvasininkija šalia Rasų kapinių užėmė naują plotą, kuriame laidojo mirusius Karo ligoninės skyriuje. Naujosios kapinės buvo apkastos grioviu, už kurio laidojo savižudžius. XX a. pr. Šioms kapinėms prigijo Našlaičių kapinių pavadinimas. Jos buvo neprižiūrimos, apleistos. Šiose kapinėse be dvasinės ir pasaulietinės valdžios žinios buvo laidojami neturtingiausi miesto gyventojai.

Užsukome į Angelų kalnelį.

Kiek čionai gėlų ir žaisliukų, o kaip tirštai nusėta žemė mažais, įvairaus amžiaus vaikų kapeliais. Atrodo, nieko nepažįsti, bet...

Ant minėto Angelų kalnelio 1998 m. spalio 24 d. Vilniaus gydytojų federacija „Už gyvybę“ Rasų pastatė simbolinį antkapinį paminklą Negimusiems kūdikiams – abortų aukoms.

Šiaurinėje dalyje aptikome Knygnešių kampelį.

Rasų kapinėse apsilankėme Literatų kalnelyje, kuris yra kapinių viduryje, kur palaidoti žymūs, lietuvių, lenkų, baltarusių rašytojai, kultūros veikėjai. Žinote, buvo man naujiena, kad žymūs Lenkijos, Prancūzijos, Baltarusijos veikėjai atgulė amžinam poilsiui čia, o ne Paryžiuje, Krokuvoje, Varšuvoje, Minske...

Iš gidės pasakojimo, dukrelė susidarė įvaizdį, kad reikia būti psichikos pacientu, norint parašyti simfoniją ar nutapyti žymius paveikslus. Na, drąsiai išsireiškė, bet ar bus tam prieštaraujančių?

Dar buvo tokių, kurie apiplėšinėjo traukinius, sprogmenis išradinėjo ir bandė nesėkmingai susprogdinti kitus žymius veikėjus... Oi, labai, labai spalvingos asmenybės tuo metu gyveno.

Sakoma, kad katalikybė pripažįsta tik vieną žmoną/vyrą, bet pasirodo net tuo metu nebūtinai vieną ar dvi/du turėjo...

Tad, susipažinus su tuomečiu elitu, mes esame labai pareigingi, padorūs ir atsidavę šeimai/vaikams žmonės.