Šiandien norėčiau pakalbėti apie egoizmą, manau, kasdien su jo apraiškomis susiduriame. “Mylėk artimą savo kaip save patį” - sakoma šv. Rašte.
Artimuosius, draugus reikia mylėti karštai, vadinasi, save mylėti reikia taip pat. Tačiau ginčai, kas geriau - altruizmas ar egoizmas - vis nenutyla.
Pabandykime išsiaiškinti: egoizmas - gerai ar blogai? Kur baigiasi “kieto egoizmo”, kurį psichologai priskiria prie neigiamų savybių, ir sveiko egoizmo riba?
Kas yra egoistas? Kas yra egoizmas? Egoistas žiūri tik savo naudos, nepaiso kitų žmonių, net pačių artimiausių, interesų, bet kokiomis priemonėmis siekia garbės, turto, karjeros, apdovanojimų. Dažniausiai pasireiškianti egoizmo forma – turėti daugiau ir geresnių daiktų negu kiti ir puikuotis jais.
Egoizmas yra žmogaus požiūris į gyvenimą – pirmenybė teikiama savo paties, o ne kitų žmonių interesams; altruizmo priešybė. Egoistas žiūri į kitą žmogų ne kaip į partnerį, bet kaip į objektą ar priemonę savo tikslui pasiekti.
Egoizmas dažniausiai susiformuoja dėl klaidų, padarytų auklėjant vaiką, ypač nuolat skatinant jį perdėtai vertinti savo sugebėjimus bei ypatingą dėmesį sau; tuomet jis nesugeba vertinti bei toleruoti kitų žmonių. Suaugusiojo egoizmas gali sukelti susvetimėjimo, vienatvės, priešiškumo aplinkai išgyvenimą.
Dažnam turbūt kyla klausimas, kas yra sveikas egoizmas, o psichologai sako, kad tai reiškia gyventi, santykius su aplinkiniais kurti galvojant apie tai, ko reikia jums pačiam. Bet nekenkiant aplinkiniams. To pravartu pasimokyti!
Vienas pagrindinių sveiko egoizmo principų - mylėti save reikia, bet ne kitų sąskaita. Štai pavyzdys… Troleibuse pastebite, kad mergina, sėdinti priešais, šypsosi. Gal prisimena apie kažką malonaus, gal tiesiog jos nuotaika gera. Na, priešingai nei jūsų… “Ir ko ji čia džiaugiasi?” - galvojate. Įdomu, kada ji save paskutinį kartą matė veidrodyje. Baisesnė už atominį karą, o pučiasi…”
Jūsų žvilgsnis, nukreiptas į merginą, jai parodo visą jūsų jausmų paletę, ir merginos šypsena savaime gęsta. Tačiau jūsų nuotaika pastebimai gerėja, savęs vertinimas pražysta gražiausiomis spalvomis. Tai ir yra meilė sau kitų sąskaita: kaip kitas drįsta galvoti apie save kaip apie “patį pačiausią”?! Žemindamas kitus, aš pakylu pats.
Tikriausiai ne kartą susidūrėte su žmonėmis, gyvenančiais pagal šią formulę. Juos vadina savimylomis ir išpuikėliais, jų vengia, su jais stengiasi nebendrauti. Svarbiausia - jų nemyli.
O kokios esame mes? Ar teisingai auklėjame savo atžalas, ar nežadiname jų perdėto EGO?
