Kodėl gyvenimas - amžinas laukimas, amžinas tiesos ieškojimas, o žmogus šalia jo - tik sužeistas paukštis, kylantis pamažu, o krentantis staiga? Kodėl kiekviena diena prasideda ir leidžiasi viltimi?.. Tik viltimi...
Jaučiu, kaip pro atdarą langą plaukia naktibaldų kvapas, sumišęs su vakaro gaivuma, girdžiu lengvutį vėjo šnaresį obels šakoje ir girdžiu, kaip dainuoja dulkės, suguldytos ant šalikelės nendrės.
O kambary sklinda lėta lėta melodija. Pavargau, bet visas tas vakaro gaivumas, ta tyla už lango išblaško nuovargį, net nepamatai, kaip galva nusileidžia ant pagalvės ir pradeda svajoti, svajoti...
Ar jums neužplūsta melancholija...?
o tai lauksim ziniu
Sveika. As jums i asmenine zinute rasiau ne karta ir klausiau - kur savo tekstukus skiriate, i kokia rurika, kadangi nesulaukiau atsakymo, tuomet pamaniau, kad rasote i pokabius, nes kaip supratau visa savaite budesite. Jei ne, visuomet reikia nurodyti, kur savo straipsniuka norite deti.
labas rytas, kaip noriu miego ☹
na šitą straipsniuką rašiau kaip į moters dienoraštį 😕