Džiaugiuosi akimirkomis tiek kartu, tiek vienumoje

Džiaugiuosi kiekvienu rytu ir kiekviena diena. Nenoriu, kad tai nuskambėtų banaliai ar kaip nors paslaptingai :) Tiesiog toks dabar mano požiūris. Džiaugiuosi praktiškai viskuo, išskyrus ligas. Na ir jos kartais suteikia galimybę ilgai laikyti savo 7-metį glėbyje ir skaityti knygas, kai šiaip jau mane nustumtų ir lėktų į kiemą pas draugus. Bet žinoma, geriau jų nereikia.

Mane be proto džiugina mano du stebuklėliai - mano didžiausias gyvenimo pasiekimas!

Džiugina tai, kad jie linksmi, rūpestingi. Džiugina, kai man blogai jaučiantis vyresnėlis vis ateina paklausti, kaip jaučiuosi ir vis siūlo atsigerti. Ar paruošia desertuką pagal save:

Džiugina mane saulėti rytai. Kai gali išeiti į lauką su puodeliu kavos, kad ir su paltu bei šilta kepure :))) Džiugina ir vėjuotos bei lietingos dienos, kai gali tiesiog tysoti namie ir žiūrėti pro aplytą langą... Džiugu, kad gali nekišti tuo metu nosies į lauką :)))

 

Džiaugiuosi savo vyru :)

O kaip kitaip :)))

Mes juk vienas kito papildinys :) Džiugina ir kivirčai "dėl nieko", kai gali nuleisti garą ir netgi išsiaiškinti ką nors naujo apie vienas kitą.

Ypač džiugina tie šeštadienio rytai, kai galiu pasivartyti lovoje, o iš jos išvilioja tik kavos ir keptų blynų kvapas...

Labai labai džiugina staigmenos...

Dar dievinu vakarinius pasisėdėjimus su draugėmis, be vaikų ir be vyrų. Jie dabar tokie reti... 

Džiaugiuosi, kai turiu veiklos, darbinės ar šiaip kokios įtraukiančios :))) Džiugina, kai pavyksta darbiniuose projektuose  viską suderinti, išspręsti ir sustyguoti. Och, koks geras jausmas apima!

Ir tiesiog džiaugiuosi būdama, nes viskas juk taip trapu ir laikina.

O pabaigai mano mėgiamas pasakojimas apie muses. Pasakoja viena musė kitai: "Kas per gyvenimas! Visi tik ir taikosi pagauti ir užmušti..." Kita atsako: "Tikrai? O aš aplink girdžiu vien tik aplodismentus." Tad viskas priklauso tik nuo požiūrio!