Du mažyliai namuose: žaidimai su vaikais

Trumpam buvau pradingusi. Pastarosios dvi savaitės buvo sunkokos. Labai trūko miego, nes mūsų Ignas vis protesduodavo naktimis ir atsibudęs naktį po kelis kartus lipdavo pas mus į lovą. Dar Gyčio naktiniai maitinimai, kurių gau asi 4-5 per naktį, tad atsikeldavau ryte lyg ir nebūčiau nuėjusi miegoti. Tad jėgų buvo nedaug...

Labai norėjau, kad abu vaikai nuo pat pradžių augtų tvarkingai, būtų kažkokia dienotvarkė. Ignui ji kažkaip savaime, labai natūraliai nusistovėjo. Jau matau, kad dabar, atsiradus Gyčiui,  dienotvarkė yra sunkokai įgyvendinama vizija. Gyčiui vis dar joks dienos ritmas nenusistovi. Savaitgaliais, kai norime nors kiek prasiblaškyti, pavaikščioti mieste, vėl  laikas dėliojasi kitaip ir Gytis miega neplanuotai, nes vežime iškart užsnūsta. Tad kolkas nuleidžiu rankas ir šiek tiek paprasčiau žiūriu į tą dienos režimą. Kol kas derinsimės prie Igno dienos plano, o Gytis, tikiuosi, prisitaikys prie jo savaime, na, o jei  kuris vaikas kartais kiek bus  mažiau ar daugiau pamiegojęs,  gal nieko baisaus nenutiks. Su dviem vaikais vis sunkiau kažką planuoti :).

Praeitą savaitę Ignas pradėjo valgyti visiškai savarankiškai. Kategoriškai atsisako būti  maitinamas. Iki tol aš jam duodavau atskirai šaukštą ir pats valgydavo, bet tuo pačiu ir  kitu šaukštu jį maitindavau , kad būtų greičiau ir taip jis dar paragaudavo įvairesnio maisto. Tai dabar valgymo laikas pailgėjo. Be to, valgydamas tik pats, atsisako visko, kas jam nepatinka tuo momentu. Iš sriubos išsiurbia tik skystimą ir palieka visus tirščius. Mėsos užsinori retai, bulvių nemėgsta tai bijau, kad labai sulieknės su tokiu išrankumu:). O tie žaidimai su maistu....Buvo tą pačią minutę ir pikta, ir graudu, ir juokinga žiūrėti kaip iš pridrabstytos grikių košės delnais piešia ratus rimtu, susikaupusiu veidu, kaip koks menininkas per performansą. Gaila, nespėjau nufilmuoti. 

Taip pat Ignas labai susidomėjo piešimu. Iki šiol labiau prašydavo, kad aš arba tėtis ką nors nupieštų, tai dabar pats braižo linijas, ratus, dėlioja brūkšnelius, taškus. Neša mums parodyti, ką nupiešė, paprašytas nupiešti kažkokį konkretų daiktą, piešia jį, nors lape vis tos pačios linijos ir ratai :).  Kol sniego nėra, piešiame ir lauke. Na, o aš vis bsnday sufalvoti kokių paprastų žaidimų, kad Ignas pažaistų vienas pats. Pastatau skalbinių krepšį, prirenkame skirtingo dydžio kamuoliukų, kuriuos turime namie, ir mėtome iš skirtingo atstumo į krepšį. Tarsi palengvintas krepšinis :) . O Gytis tuo  tarpu  kol kas žaidimais pasimėgauti negali,  nors ir labai domisi barškučiais. Vis tik paimu kokį barškutį ir bandau rodytį jį Gyčiui, Ignas vis bando tuos barškučius sudėti į dėžutę, kad žaisčiau su juo, o ne  su broliuku.  Kartais net pagalvoju, pasijuntu šiek tiek kalta, kad abu mano vaikai gauna per mažai kokybiško  dėmesio, nes  norėtųsi daugiau pakalbinti Gytį, bet Ignas nenori žaisti vienas, o kol užsiimu su Gyčiu, lyg ir trūksta manęs Ignui. Viskas prabėgom. Susimąstau, gal vertėjo Igną leisti  į darželį, tada visą dieną galėčiau būti tik Gyčio, o vakare paskirti save tik Ignui, o tėtis leistų laiką su Gyčiu, gal tada abu mažyliai būtų laimingi ir mamos visiems  užtektų.

Iki kito karto :).