Tęsiu savo pasakojimą apie mūsų atostogų kelionę.
Kadangi pirmoji kalnų diena buvo labai intensyvi ir sekančios dienos rytą vaikščiojau kaip robokopas (viską skaudėjo) tai sekančią dieną nusprendėme nuvažiuoti į baisiai išreklamuotą Noišvanšteino pilį, tą kur gyvena visos Disnėjaus princesės :). Ir tai buvo klaida. Užskaičiau šią dieną kaip nepavykusią. Prie bilietų valandos stovėjimo eilė, nusprendėm į pačią pilį neiti, nes bilietų buvo tik įėjimui už kelių valandų, tai mūsų vaikai nebūtų ištvėrę. Nusprendėme tiesiog šiaip pasikelti į kalną ir pavaikščioti šalia pilies. Kol suradom kaip į tą kalną pasikelti, sugaišome irgi valandą. Tada nusipirkę autobuso bilietus, valandą laukėme autobuso (tokia buvo eilė). Kai pagaliau atsidūrėme ant kalno, reikėjo nueiti ant tokio tiltelio, nuo kurio atsiveria įspūdinga kalnų ir pilies panorama. Čia vėl reikėjo palaukti....Ignas jau nebeištvėrė ir ant to tiltelio, radęs laisvą kampelį pasivoliojo....Vaizdas iš tikrųjų pritrenkiantis, bet sugaišti vos ne visą dieną, kad ant to tiltelio pastovėti kelias minutes ir nusifotografuoti, nežinau, ar verta. Buvom visi pavargę ir jautėmės, kad išeikvota diena veltui.
Sekančią dieną važiavome apžiūrėti netoliese esančios kalnų upės, kuri teka išgraužtu tarpekliu. Vaizdai nepakartojami, man čia labai patiko. Perėję tarpeklį, grįžome kitu keliu per mišką ir Alpių pievas su karvutėm, asiliukais :).
Po pietų miego dar praėjome 8 km aplink kalnų ežeriuką. Jau sakiau vyrui, kad mes maniakai, o mūsų vaikai auksiniai.....Vis išvažiuojame, neva, ramių atostogų, o per dieną lakstome kaip patrakę, džiugu, kad vaikai stebuklingai nezirzė.
Toliau sekė dar viena snieguota viršūnė nuo kurios atsiveria vaizdas į Austriją. Nusileidus kiek žemiau, pakerėjo nedidelis kalnų ežeriukas su tiesiog permatomu vandeniu, matėsi plaukiojančios žuvys. Ignas kaip visada nepraeina pro jokį vandens telkinį neįmetęs akmenukų.
O vakare aplankėme Algau miestą su puikia ežero pakrante. Sužavėjo uosto vartai, kuriuos puošė didžiulis liūtas, matomas iš ežero pusės.
Paskutiniąją kalnų dieną nusprendėme praleisti ramiau, tad kilome į viršukalnę, kuri daugiau skirta būtent pasivaikščiojimams su vaikais. Čia buvo daug žaidimų aikštelių vaikams. Vaikščiojome nedaug, bet užtat leidome Ignui prisisupti ant supynių, kol mes ramiai sėdėjome ir valgėme duonos salotas, kažkodėl patiektas zuikio pavidalu :).
Taip ir prabėgo atostogų savaitė, paskutinę dieną susikrovėme ryte lagaminus ir grįžo eatgal į Memingemą. Iki skrydžio dar turėjome dvi valandas, tad pavaikščiojome po Memingemo senamiestį, kuris pasirodė jaukus ir mielas, žmonių, turistų nedaug. Kaip tik tuo metu vyko senų automobilių paroda.
Lėktuve grįžtant abu mūsų auksiniai vaikai pramiegojo visą skrydį, tad pailsėjome ir mes :). Ech, kodėl atostogos pralekia taip greitai...
Apibendrinant, kelionė į kalnus su vaikais tikrai pavyko. Mūsų kalnų kuprinė ir nešioklė, buvo tiesiog išsigelbėjimas, nes vaikai jose ramiai sėdėjo, Igno nereikėjo gaudyti bėgančio į visas keturias puses. Žinoma, buvo ir kaprizų: nesirengsiu, nenoriu, nevalgysiu ir.t.t. Net jų būna ir namuose neatostogaujant. Dėl patarimų, ką vežtis į tokią kelionę, tai be abejonės, visada reikia turėti šiek tiek vaistų, nors jų galima nusipirkti ir vaistinėje (Gyčiui vieną dieną buvo užkilusi temperatūra, tad pirkome ir termometrą ir vaistų). Dėl aprangos, kalnuose oras dažnai keičiasi, todėl reikia turėti ir šiltų, ir plonesnių rūbų, buvau vaikams prikrovusi tikrai nemažai ir dar vežiausi muilo, kuris tikrai pravertė, nes vaikai rūbus labai sutepdavo. Žinoma, kalnų batai būtini, aš šįkart juos buvau palikusi namie ir labai gailėjausi.
Pabandykite ir jūs užkariauti kalnus su vaikais :)
Vytulka
Deivės Mama