Štai ir pralėkė dar viena pakankamai intensyvi savaitė. Labai džiaugiausi, kad buvo pakankamai sniego, tad kiekvieną dieną dūkome lauke, čiuožinėjome nuo čiuožyklos į sniegą, valėme kiemą, statėme senį besmegenį, net su rogėmis šiek tiek pasivažinėjome. Savaitgalį praleidome pas senelius Rokiškyje, kurie pagaliau susipažino su Gyčiu. Ignas, aišku, irgi džiaugėsi senelių dėmesiu.
Nors visi sako, kad šeimoje atsiradus naujam vaikui, vyresnėlis sumažėja, bet vis negaliu atsistebėti, kad mūsų namuose, nežiūrint į pavydą bei išaugusį mamos poreikį, vis tik pasireiškė atvirkštinis variantas. Ignas tarsi broliuko dėka paaugo ir labai pasikeitė. Žinoma, galbūt jau tam augimo šuoliui ir šiaip buvo laikas, bet brolio atsiradimas tarsi užkūrė varikliuką.
Jau minėjau kad iki brolio atsiradimo, Ignas beveik nešnekėjo, net &mama& nesakydavo. Viską rodydavo pirštu. Tai dabar kiekvieną dieną vis išgirstame naujų žodžių, ir ne tik dviskiemenių, bet net ir sunkesnių, tokių kaip mandarinas. Aišku, jeigu aš nelaikyčiau rankoje to mandarino, aš nesuprasčiau, kad tai jis, tas &andanina&, bet tas žodžių mokymosi progresas labai staigiai pasijuto. Bando paprašytas pakartoti mūsų ištartus žodžius. Bando dainuoti daineles &Du gaideliai& &Tindi riuška&. Ir pagaliau pasako ir &mama& , ir &tėtė&, pasisako, jeigu nori, kad dantis išvalytų mama, o ne tėtis.
Pradėjo rodyti jausmus. Iki brolio gimimo jis pats per daug nesiprašydavo pasėdėti ant kelių ar nereikšdavo noro apsikabinti, labiau man pačiai reikdavo paskatinti. Tai dabar daug kartų per dieną pats atbėga ir stipriai apsikabina mane, glosto plaukus, pabučiuoja, rodo, kad nori pasėdėti ant kelių, prisiglausti. Aišku, gal mato, kad Gytis pas mane vos ne nuolat ant rankų tai ir jam norisi. Bet meilę rodo ir Gyčiui, paglosto, apkabina, pasupa gultuke,apkrauna žaislais.
Pradėjo domėtis kitais vaikais ir tapo labiau bendraujantis. Praeitą savaitę pirmą kartą pamatėme, kad atėjus svečiams, Ignas žaidžia ne vienas, o bando žaisti su kitais vaikais, net neskatinamas, pats atneša ir duoda jiems žaislus. Iki tol net 'labas' duodavo tik suagusiems, o dabar mielai pasisveikina ir su vaikais.
Pradėjo gudrauti, kas mums su vyru labai juokinga, nes lyg ir nebuvo iš ko nusižiūrėti. Pavyzdžiui, kartą Ignui purptelėjus, paklausiau, kas čia 'fuuu' padarė, tai Ignas atsakė, kad Gytis :). O kitą kartą, Ignui apsisisiojus, tėtis paprašė Igną pastovėti ir niekur neiti, kol jis atneš sausas kelnes. Tai, kai tik tėtis užlipo į antrą aukštą kelnių ieškoti, Ignas lyg niekur nieko pradėjo vaikščioti savais reikalais, o kai tik išgirdo, kad tėtis leidžiasi laiptais žemyn, greitai nubėgo ir atsistojo toje vietoje, kur buvo jo paprašyta pastovėti.
Na, bet viskas taip gerai būti negali :). Vienas šuolis įvyko žemyn...Atsirado, tiksliau sugrįžo ir viena blogybė, Kai Ignas buvo tik tik išmokęs vaikščioti, buvo pradėjęs kandžiotis. Vis pribėgdavo ir kąsdavo tai man, tai vyrui į koją. Jau net bijodavome tokių vaiko priartėjimų. Bet vis kartodami, kad Ignas moka ir gražiai apsikabinti, palaipsniui šį blogą įprotį išaugome. Tai štai, jis sugrįžo vėl, tik dantų dabar daugiau....Vaikas dabar jau vyresnis, lyg ir turėtų būti supratingesnis, aiškiname, kad kandžiotis negalima, kad kitam skauda, bet praeina pusdienis ir vėl tas pats. Matyt, taip išreiškia savo susikaupusias emocijas ir atsiradusį šiokį tokį pavydą broliuko atžvilgiu. Nors Gyčio jis visai nebando skriausti, kaip tik, elgiasi labai gražiai, kas man tikrai netikėta.
Žiūrėsim, kaip seksis toliau :).
