Jau praėjo dvi savaitės, kai parvežėme Ignui brolį. Pirmomis dienomis Ignas į mane kažkaip keistai reagavo, lyg ir pyko, lyg ir nesuprato, kas čia dabar bus, ką čia prie mamos nuolat daro tas mažas broliukas. Nenorėjo prid manęs prieiti, pabūti. Į brolį per daug nereagavo, tik rodydavo pirštuku ir keistai kikendavo. Po kelių dienų tai praėjo ir su manim pradėjo bendrauti įprastai. Norėjo kartu žaisti, prisiglausti, tad meilė mamai niekur nedingo.
Po truputį adaptuojamės. Ignas pradėjo domėtis broliu. Bando atkartoti čepsėjimą, kai Gytis nori valgyti, arba verksmą, kai verkia, bando palaikyti už rankutės, paglosto galvytę, nors ne visada viskas gsunasi švelniai. Jei ir truputį grubiau paliečia, stengiuosi susilaikyti , nieko nesakyti, tik saugau, kad nepersistengtų. Kaip tik skatinu, kad kuo daugiau liestų brolį, bendrautų su juo, dalyvautų kasdieniniuose brolio reikaluose, rodytų broliui pavyzdį.
Vis atbėga pažiūrėti ar brolis miega. Ignas atneša iš spintos Gyčio drabužėlius, rodo, kad reikia aprengti brolį. Leidžiame padėti Ignui maudyti Gytį, jis palaiko šampūną, pamuilina Gyčiui rankytę, paduoda sauskelnes. Žinoma, paskui labai giriu, koks šaunus jis pagalbininkas ir kaip brolis džiaugiasi.
Mes su vyru daug šnekame Ignui,kaip broliukas jį myli, kaip jie kartu galės žaisti, kai broliukas paaugs, kaip Igmas galės visko jį išmokyti, nes gi Gytis nieko dar nemoka,o Ignas moka. Ignas vakare nelabai mėgsta valytis dantų, tai tarp kitko pasakiau, kad va kaip broliukas žiūri, kaip Igmas dantis valosi (nes tuo tarpu laikiau Gytį ant rankų), tai Ignas labai sukluso, pradėjo nesispyriodamas valytis. Šiandien vyrui pasakius, kad galės su broliu pažaisti, tai prinešė ir prikrovė prie Gyčio žaislų. Atrodo, kad net nori pasirodyti prieš Gytį, pademonstruoti jam savo mėgiamus žaisliukus. Brolid Ignui sukėlė tikrai stiprias emocijas, nes bsndo id broliuko vardą tarti, nors šisip daugiau kalba sava kalba. Tad vietoj Gytis gaunasi 'Dyti'.
Žinoma, jaučia Ignas ir šiokį tokį pavydą broliui, ypač, kai mato kaip aš mažąjį maitinu, o būtent tuo momentu jam prisireikia mamos. Tada pradeda zirzti ir verkšlenti. Nors Ignui dėmesio tikrai netrūksta, nes tėtis visą dieną skiria tik Ignui, bet mamos vis tiek reikia. Labai nori pas mane ant rankų pabūti, kad pakelčiau jį, bet kol kas dar negaliu. O anksčiau paimtas ant rankų tik ir spurdėdavo, kad greičiau jį paleisčiau, nes daug reikalų aplinkui. Jei tėtis paima Gytį ant rankų, tai Ignas rodo, kad reikia Gytį padėti ant lovos ir vedasi eiti žaisti su juo.
Sunkiausia kol kas apsaugoti Gytį nuo brolio, nes Ignas dar per mažas, kad suprastų, jog gali broliuką užgauti. Gali ir žaislą užmesti įsijautęs arba užlipti, bandydamas atsisėsti prie mamos. O man kol kas išaiškinti, kad būtų atsargesnis, nepavyksta. Tad vienų kambaryje nepaliekame.
Tikiuosi, kad ir ateityje broliukai sutars gražiai ir bus artimi.
