Du mažyliai namuose: pagaliau sulaukėme stebuklo

Pagaliau sulaukėme savo stebuklo!  Rugsėjo 29 dieną 00.05 val. Gimė mūsų mažylis Gytis, 55 cm ūgio, 3480 g svorio. Taigi, mano blogas jau teisėtai gali vadintis Du mažyliai namuose.

28 d. Jau turėjau siuntimą į pataloginį skyrių, kadangi buvo lygiai savaitė po termino.  Naktį jau pradėjau jausti sarėmius,  kažkaip galvojau, kad iki ryto neišlauksiu, bet paskui jie dingo.  Tad nuvykus į ligoninę teko gultis stebėjimui ir laukti . Vyras išvažiavo namo.  Visą dieną tai jaučiau sarėmius,  tai vėl jie dingdavo, o ir šiaip buvo, palyginus su pirmu gimdymu, nestiprūs. Na o kai vienuoliktą vakaro pajutau, kad gal jau tie sarėmiai stiproki, nors ir kartojosi kas dešimt minučių, nusprendžiau pasitikrinti...Po apžiūros paaiškėjo, kad kaklelis atsivėręs jau 9 cm! Žaibiškai  lėkiau į gimdyklą, kur viskas buvo jau paruošta. 11.47 val. Dar skambinau vyrui, kad greičiau važiuotų, o 00.05 val. jau gimė mūsų greituolis. Net nespėjau susivokti. Vyras nespėjo sudalyvauti gimdyme ir dabar truputį liūdi, kad netikras tėtis.  Tikrai nesitikėjau tokio gimdymo, netgi apėmė panika, kaip čia aš dabar viena gimdysiu ir kad viskas taip staigiai. Jei ne   tradiciniai skausmeliai po gimdymo, negalėjimas sėdėti, tai būtų galima sakyti, kad tobulas gimdymas. Na, bet svarbiausia viskas gerai ir mes jau  bandome atsigauti būdami namuose.  

Na, o kaip gi sureagavo mūsų dabar jau  vyresnėlis brolis Ignas? Pirmiausia, tai vaikas mano akyse paaugo kokius 5 cm, pasirodė sustorėjęs ir ženkliai pasunkėjęs, kad nesugebėjau pakelti. Nežinau, ar čia trijų dienų pabuvimo su močiute pasekmė, ar tiesio panešiojus 4 kg nesiekiantį mažylį, pasijuto toks ženklus skirtumas. O sureagavo į sugrįžusią mamą su broliuku gan neįprastai,  galvojau puls išsiilgęs prie mamos, o jis manęs vengė, žiūrėjo iš saugaus atstumo, rodė pirštu į broliuką. Visa diena taip ir praėjo, bandau apkabinti, o jis išsisuka ir pabėga arba atsistoja prie lovos ir žiūri į mane kelias minutes neatitraukdamas žvilgsnio, kad man net širdį spaudžia. Lyg ir nori prieiti, bet nedrįsta, juolab tas mažas broliukas nuolat šalia manęs,  tai valgo, tai  vėl ant rankų.  Mažasis Gytis Ignui padovanojo knygelę su magnetukais, kuri jam labai patiko. Buvom prisiskaitę, kad reikia kažkokios dovanėlės vyresnėliui nuo broliuko, kad sumažinti  tą dėmesio trūkumą. Beje, mažasis labai reiklus, padėtas į lopšiuką, visai nenori gulėti, iškart pradeda rėkti, lyg būtų pasaulio pabaiga. Pavalgyti irgi mėgėjas, gali ir po kelias valandas kabėti ant krūties. Tad vėlgi, Ignui negaliu kol kas skirti dėmesio ir priartėti prie vaiko. Vakar jau truputį situacija pradėjo gėrėti ir Ignas jau buvo prisiglaudęs prie manęs, vakare einant miegoti, ašarojo, nes labai norėjo, kad aš miegočiau šalia jo. Mes kol kas turime bėdą, kad miegame visi vienam kambaryje, iki broliuko gimimo taip ir nesugebėjom iškraustyti Igno į jo kambarį, o dabar nusprendėm kokį pusmetį palaukti. Tikiuosi artimiausiu metu šis stresas vaikui praeis ir įsivažiuosim į vėžias. Ignui vis kartoju, kad labai jį myliu, kad džiaugiuosi savo didžiuoju sūneliu. Na, ir mums tėveliams reikia apsiprasti su nauja situacija namie, nes dabar, atrodo, kad gyvename kosmose: jei ne vienas rėkia, tai kitas verkšlena, kažko reikalauka ir t.t. Manau, praeis gerų porą savaičių, kol sugrįši  į ritmą.  Gerai, kad bent tėtis turi mėnesį tėvystės atostogų, jos tikras išsigelbėjimas.

Tad šiam kartui tiek.